Tarpukario bei pokario lietuvių istorijas pasakojantis spektaklis skaudų ir reikšmingą mūsų tautos istorijos puslapį atvers ne didmiesčių gyventojams ar teatro festivalių lankytojams, bet šalių regionų gyventojams: „Atviro rato“ kūrėjai balandžio 17-21 dienomis su „Lietaus žeme“ atvyks į Zalcburgą ir Vilachą (Austrija), Mariborą (Slovėnija) bei Varaždiną (Kroatija), rašoma teatro pranešime žiniasklaidai.
„Atviro rato“ prodiuserė Giedrė Liugaitė pasakoja, jog šių gastrolių idėja gimė prieš porą metų, kuomet pagal Kultūros ministerijos finansuotą projektą „Lietaus žemės“ gastrolės nusidriekė per Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją bei Austriją. Tąsyk spektaklis buvo rodomas vietos lietuvių bendruomenėms.
„Spektakliai praėjo labai sėkmingai, paliko įspūdį tiek žiūrovams, tiek ambasadų darbuotojams. Po spektaklio Vienoje su ambasadore pasikalbėjome apie galimybę pratęsti bendradarbiavimą ir parodyti „Lietaus žemę“ ne tik lietuviams, bet ir vietos gyventojams austrams. Kadangi Lietuvos ambasadorė Austrijoje atstovauja mūsų šalį ir Kroatijoje bei Slovėnijoje, nusprendėme prie gastrolių prijungti ir šias dvi šalis. 2017 metais gavome finansavimą šiam projektui, tačiau gastroles tikslingai nukėlėme į 2018-uosius – norėjome dedikuoti jas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kadangi „Lietaus žemė“ savo tema yra bene labiausiai lietuvišką tapatybę reprezentuojantis spektaklis užsienyje“, – gastrolių idėjos gimimą prisimena G.Liugaitė.
Tai – ne pirmas kartas, kai „Lietaus žemė“ rodoma užsienio publikai. Vis dėlto iki šiol su teatro laboratorijos interpretuota Lietuvos istorijos dalimi susipažinti teko didmiesčių publikai Briuselyje, Vašingtone, Čikagoje bei Varšuvoje, o šių metų gastrolėmis „Atviras ratas“ skirs dėmesį mažesniems regioniniams miestams.
„Įsivaizduokite, jei į Lietuvą atvyktų užsienio teatras ir savo spektaklius rodytų Anykščiuose, Molėtuose ir Raseiniuose, bet ne Vilniuje ar Kaune. Tai visai kitokia patirtis, nei teatro festivaliuose – juose visada malonu sudalyvauti, bet mūsų tikslas – pasirodyti vietiniams žiūrovams, ne vien tik pabūti teatralų apsuptyje ir džiaugtis, kad daliniesi kultūra su kitais kultūrininkais“, – sako teatro vadovė, aktorė ir režisierė Ieva Stundžytė
„Atviro rato“ kūrėjai tikisi, kad skaudžias mūsų šalies žmonių patirtis prikeliantys spektaklyje skambantys pasakojimai bus aktualūs sudėtingą istoriją menančių šalių gyventojams, ir žada po spektaklių surengti susitikimus su žiūrovais.
I.Stundžytė pripažįsta, jog į šias gastroles teatro laboratorijos komanda važiuoja ne tik su nekantraus laukimo nuotaikomis, bet ir su dideliu jauduliu.
„Tai bus nelengvas iššūkis. Kitus „Atviro rato“ spektaklius esame vaidinę ir angliškai, ir rusiškai, tačiau „Lietaus žemės“ tema kelia norą išlaikyti autentišką pasakojimų kalbą. Aš scenoje pasakoju savo močiutės istoriją, o ji juk tikrai nekalbėjo angliškai. Norisi nesunaikinti šios autentikos, išlaikyti istorijų atpažįstamumą mums patiems, aktoriams, kuriuos jos yra asmeniškai palietusios, dėl to renkamės vaidinti lietuviškai su vertimu“, – apie kalbos barjero keliamus iššūkius pasakoja aktorė.
Anot jos, darbas su tiesiogiai scenoje kalbamą tekstą verčiančiu profesionalu – sudėtingas ir įdomus, nes vertėjas tampa dar vienu aktoriumi. Dėl to spektaklio kūrėjams itin svarbu atrasti žmogų, kuris ne tik puikiai pažinotų bendruomenę, į kurios gimtąją kalbą verčia užsienio spektaklį, bet ir atrastų autentišką ryšį su vyksmu scenoje. Visgi vokiškai bei kroatiškai pramokti teks ir „Lietaus žemės“ aktoriams – pasak I. Stundžytės, spektaklio scena, kurioje žiūrovams pristatomi herojų asmeniniai daiktai, bus vaidinama vietos kalbomis.
Kūrėjos pastebi, jog šios gastrolės – pirmosios užsienyje, kuriose „Atviras ratas“ prisistatys kaip Vilniaus miesto teatras.
„Pirmą kartą sulaukėme palaikymo iš mūsų miesto valdžios. Tai labai svarbu, nes iki tol gyvavome be jokios paramos, išskyrus projektinį finansavimą. Esame nustebusios – pasirodo, dabar galime svajoti dar drąsiau, nei iki šiol. Vienuolika metų išsilaikius savarankiškai tokia dotacija yra didelis postūmis į priekį, o Vilniaus miesto teatro vardas, ko gero, didžiausias įvertinimas per visą teatro gyvavimo laiką. Esame dėl to laimingi ir norime šį vardą pateisinti, bet manau, jog tai mes darėme visus tuos metus iki šiol. Visuomet tyliai, ramiai ir susitelkę darėme tai, kas mums atrodė svarbu, vertinga bei prasminga“, – atvirauja G. Liugaitė.
Nors „Atviras ratas“ ne kartą pelnė ir kitų reikšmingų teatro apdovanojimų, kūrėjos mano, jog pats svarbiausias įvertinimas – žiūrovų reakcijos. „Žmonių laiškai, refleksijos, kurių sulaukiame po spektaklių, visada mus įkvepia toliau tęsti mūsų teatro misiją. Esama mokytojų, kurie savo auklėtinių klases į „Atviro rato“ spektaklius vedasi jau dešimtmetį, su jais subrendo kelios mokinių kartos. Prasmingiausia – sulaukti iš žiūrovų atgalinio ryšio, pajusti, kad jiems tai svarbu, kad jie išsineša iš spektaklių kažkokią žinutę ir atranda mums patiems netikėtų dalykų. Tai įrodo, jog mūsų pasirinktas kelias yra teisingas, o jei darai tai, kuo tiki ir ką myli, būdai įveikti kliūtis atsiranda patys“, – svarsto teatro prodiuserė.
