Pasak jo, tokių kūrėjų kaip Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius bei Rimas Tuminas dėka šis teatras tapo žinomas bei atpažįstamas nemažoje dalyje pasaulio savo išskirtine teatro kalba, estetika bei didžiųjų temų ir medžiagų interpretacijomis.
„R.Tuminas neabejotinai yra didelė asmenybė ir didelis kūrėjas, kuris ir ateityje, nepaisant paskutinių gyvenimo metų kontroversijų, bus vertinamas ir prisimenamas už savo išskirtinę kūrybą“, – teigė V.Jauniškis.
Pranašiški ir novatoriški spektakliai
Paklaustas, kaip nusakytų paties R.Tumino išskirtinumą, V.Jauniškis visų pirma pažymėjo režisieriaus teatro, kaip šventės, sampratą.
„Šią sampratą jis atsinešė iš savo mokytojų, rusiškos Vachtangovo teatro tradicijos. Jis kūrė lengvai, žaismingai ir net kančia jo spektakliuose buvo rodoma lengvai, su šypsena, ironiškai. Nors, be abejo, ta šypsena galėjo būti ir labai skausminga“, – teigė teatro kritikas, pabrėždamas, kad tai yra bene svarbiausia R.Tumino stiliaus savybė.
Iš kelių dešimčių režisieriaus pastatytų spektaklių, V.Jauniškis pirmiausia išskyrė 1988 metais drauge su Valdu Kukulu pastatytą spektaklį „Čia nebus mirties“. Anot jo, tai vienas pirmųjų dokumentinių spektaklių Lietuvos teatre, kuriame kalbama apie lietuvių tautos traumas, susijusias su skausminga tremčių istorija.
Taip pat teatro kritikas išskyrė 1990 metais R.Tumino pastatytą spektaklį „Vyšnių sodas“, kuris tapo svarbiu epochų kaitos simboliu.
„Šio spektaklio premjera įvyko šv. Kalėdų išvakarėse, gruodžio 23 d. Stebint spektaklį žiūrovai, tarp jų buvau ir pats, girdėjo, kaip Gedimino prospektu važiuoja sovietų tankai, tuo tarpu R.Tumino puikiai interpretuotame Čechovo „Vyšnių sode“ matė, kaip senoji karta negali ir nenori atsisveikinti su savo praeitimi. Tai buvo šiurpus ir meniškas žvilgsnis į savąjį laikmetį“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Tarp esminių R.Tumino darbų teatro kritikas paminėjo ir postmodernizmo laikus pranašaujantį spektaklį pagal Bertoldo Brechto pjesę „Galilėjus“, teatro sceną išvydusį 1992 m.
Tuo tarpu 1994 m. pastatytas spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pagal rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romaną, V.Jauniškio teigimu, buvo pirma pastanga apie žydų temą, Holokaustą, kalbėti be kaltinimų, bet apie tai, kas buvo ir ko mes netekome.
Tai, pasak teatro kritiko, yra spektaklis apie Vilnių ir kelionę į Pažadėtąją žemę. „Simboliška ir tai, kad daugelyje R.Tumino spektaklių matomas kelionės motyvas išsipildė ir jo paties gyvenime – pats režisierius taip pat mirė kelionėje“, – teigė V.Jauniškis.
Tarp svarbiausių vėlesnių darbų jis išskyrė spektaklius „Trys seserys“ bei švelniai ironišką ir užuojautos kupiną „Madagaskarą“, pastatytą pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.
V.Jauniškis taip pat pažymėjo, kad R.Tuminas prikėlė ir Islandijos teatrą, ten pastatęs bent keturis spektaklius. Tokiu būdu jo vardas Šiaurės šalyse buvo puikiai žinomas. Tai, pasak V.Jauniškio, yra Lietuvos teatro ir kultūros eksporto dalis.
Pateko tarp valdžios krumpliaračių
Pastaraisiais metais savo pasisakymais Rusijos žiniasklaidoje, tam tikru flirtavimu su šios šalies valdžia, R.Tuminas buvo patekęs į labai kontroversišką situaciją.
Dėl to Lietuvoje jis sulaukė nemažai kritikos, o galiausiai, po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, 2022 m. kovą pasitraukė iš Maskvos J.Vachtangovo teatro meno vadovo pareigų. Iš jo buvo atimti Rusijos valstybiniai apdovanojimai.
Paklaustas, kaip reikėtų vertinti tokią režisieriaus poziciją, V.Jauniškis teigė, kad į ją reikėtų žiūrėti kaip į susipainiojusį menininko santykį su politika ir įtikėjimą savo galiomis.
Triumfuodamas teatro scenoje, režisierius tikėjosi, kad gali triumfuoti ir didesnėse scenose. Bet tokiu būdu jis pateko tarp valdžios krumpliaračių ir nuo to nudegė.
„R.Tuminas priklauso tai grupei žmonių, kurie bandė meno nepainioti su politika ir manyti, kad politika jį aplenks. Tačiau politika nė vieno iš mūsų neaplenkia. Tad triumfuodamas teatro scenoje, režisierius tikėjosi, kad gali triumfuoti ir didesnėse scenose. Bet tokiu būdu jis pateko tarp valdžios krumpliaračių ir nuo to nudegė“, – kalbėjo teatro kritikas, pabrėždamas, kad R.Tuminas yra dėsningas menininko santykio su valdžia pavyzdys.
Pasak jo, ir Lietuvoje R.Tuminas sutarė su visomis valdžiomis, nepaisant kokios būtų jų pažiūros. „Tokia buvo jo laikysena, būdo savybė. Taip pat ir supratimas, kad tai yra naudinga Mažajam teatrui“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Nepaisant to, jis pabrėžė, kad nors šios kontroversijos ir liks R.Tumino gyvenimo dalimi, tačiau pagrindinis jo palikimas yra kūryba, kuri išliks svarbiausiu jo gyvenimo vertės matu.
