1
„Quanta“ (rež. Lukasz Twarkowski, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo su jau ne pirmą kartą čia reziduojančio lenkų režisieriaus Lukaszo Twarkowskio spektakliu „Quanta“. Panašu, kad čia režisierius ir toliau plėtoja laiko ir žmogaus pasąmonės labirintų temas – anonsuojama, kad šiame spektaklyje, kurio veiksmas sukasi Šveicarijos kalnuose esančiame „Les Moires“ viešbutyje, vieną vasaros vakarą sutrinka fizinės erdvės ir laiko savybės, dėl ko viešbučio svečiai nebesupranta, kas dedasi – ir aplinkoje, ir jų galvose. Iš L. Twarkowskio galima tikėtis, jog kaip ir spektakliuose „Lokis“ bei „Respublika“, taip ir čia bus daug teatro ir kino sintezės, geros muzikos, įtraukumo ir pasinardinimo į būsenas bei kuriamą atmosferą. Kūrinys turėtų būti subalansuotas tiems, kurie iš teatro nereikalauja klasikinio ir aiškaus siužeto bei technologijos (ir didžiulė jų gausa) nekelia pasibaisėjimo šiuolaikiniu teatro menu.
2
Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Rugsėjo ir spalio mėnesiai teatro fanų jau nebeįsivaizduojami be tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“. Kasmet šis festivalis Lietuvos publiką supažindina su vienais aktualiausių teatro vardų bei pristato Lietuvos teatro virtiną, į kurią stengiasi suburti svarbiausius praėjusio sezono darbus. Šį kartą festivalio tarptautinėje programoje dėmesys skiriamas Ukrainos kūrėjams ir karo temai (du spektakliai „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ bei „Šiandien niekas nežuvo“ skirti tam) ir formų įvairovei. Ieškantiems stilingo ir šiuolaikiškai vizualaus teatro turėtų patikti apie teatrą ir vaizduotę kalbantis „Vidinis paveikslas“, o neabejingiems tam, kas šiuo metu vyksta su žeme ir gamtos mokslams įspūdį turėtų palikti „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ spektakliai, kurie yra to vienas kito tąsa.
3
„Mahamaya Electronic Device“ (rež. Iwan Wyrypaew, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras)
Svarstant, kur verta užsukti, norint išeiti už sostinės kultūrinio burbulo, verta atkreipti dėmesį į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą, į kurį pastaruoju metu vis užsuka įdomesni ir žinomesni teatriniai vardai. Šį sezoną teatras atveria vieno ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų – Ivano Vyrypajevo – kūriniu „Mahamaya Electronic Device“. Vyrypajevo stilius pasižymi buitiška, bet tuo pačiu ir poetiška, su ironijos prieskoniu kalba. Socialinės problemos ir būsenos nagrinėjamos hiperrealistiškai, dažnai kreipiantis tiesiai į žiūrovą. Šis pastatymas turėtų klimpti į giliausias žmogiškosios esencijos gelmes, per ilgai jose neužsibūnant – kūrinio trukmė vos iki valandos, o ir pavadintas jis spektakliu/patyrimu. Ieškantiems teatre tikrumo, bet sušiuolaikinto ir nesibaidantiems šiokių tokių sceninių eksperimentų.
4
„Shopping and Fucking“ (rež. Jonas Kuprevičius, Valstybinis Jaunimo teatras)
Apie Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and Fucking“ girdėjęs yra turbūt dažnas bent kiek besidomintis kultūra, kadangi pagal ją yra sukurtas vienas kultinių Oskaro Koršunovo spektaklių, žymėjusių lietuviškos teatrinės estetikos lūžį. Nuo šios pjesės prasidėjo ir Oskaro Koršunovo teatro (OKT) era. Praėjus 25-iems metams „In yer face“ (naujojo realizmo) teatro judėjimui priskiriama pjesė atgimsta Valstybiniame jaunimo teatre jauno režisieriaus Jono Kuprevičiaus rankose. Vartotojiškam pasauliui kritikos negailintį kūrinį, kuriame veikia visuomenės atstumtieji. režisierius ketina atrakinti užduodamas esminį klausimą – ar šiandieninėje visuomenėje yra vietos tikriems jausmams?
5
„Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Valstybinis Jaunimo teatras)
Zalcburgo tarptautiniame teatro festivalyje pirmiausia pristatytas „Užburtas kalnas“ – jau trečiasis režisieriaus Krystiano Lupos darbas Lietuvoje pastaraisiais metais. Spektaklio „Didvyrių aikštė“ metu užsimezgęs dabartinio Valstybinio teatro vadovo Audronio Liugos bei vieno ryškiausių teatro vardų Krystiano Lupos bendradarbiavimas tęsiasi jau kone dešimtmetį ir į sceną atneša žiūrovams galimybę patirti „Lupišką teatro magiją“. Lupos spektakliai – dažnai ilgi, meditatyvūs, dažnai einantys į sudėtingas temas bei pasižymintys išskirtine vaidyba, kadangi norimam rezultatui pasiekti režisierius pasitelkia sau būdingą darbo su aktoriumi metodą, kurio metu bando atrakinti aktoriaus gebėjimą perteikti atmosferą ir personažo būsenų visumą. Pagal Thomo Manno knygą sukurtas spektaklis turėtų patikti tiems, kuriems teatre svarbus patyrimas bei įtraukiantis aktorių darbas.
6
„Svetimas“ (rež. Jernej Lorenci, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Lietuvos nacionalinis dramos teatras vis stengiasi pakviesti žymius užsienio vardus, ir kažkaip sutampa, kad tie vardai Lietuvos publikai galėjo būti matyti „Sirenų“ festivalyje. Atrodo, lyg teatras laikytųsi klasikinės literatūros ir tarptautinių vardų derinimo linijos, kadangi praėjusiais metais žiūrovams pristatė „Metamorfozę“, kurią režisavo Oliveris Frljičius. Šiemet savo „Svetimo“ pagal Alberą Kamiu versiją pristato vienas ryškiausių slovėnų teatro vardų – Jernej Lorenci – kurį, beje, buvo galima „Sirenose“ išvysti tais pačiais metais, kaip ir Frljičių. Lorenci savo teatre renkasi išlaikyti savitą braižą, pasižymi ryškiu individualumu bei bandymais išspręsti blogio banalumo klausimus. Anot režisieriaus, pagrindinis „Svetimo“ veikėjas Merso yra ikoninė XX a. literatūros ir filosofijos figūra, kuri atspindi pozicijos neturėjimą, stebėjimą iš šono. Kas jis būtų šiandien?
7
Menų festivalio „Plartforma“ programa
Jau prasidėjęs Klaipėdoje ir jos apylinkėse vykstantis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ žiūrovams siūlo šiuolaikinio šokio, cirko bei teatro kūrinius. Nors festivalio programa ir nėra plati, tačiau uostamiestyje leidžiantiems laiką ir įdomesnių formų pasiilgusiems žiūrovams vertėtų į ją atkreipti dėmesį. Turbūt ryškiausias kūrinys joje – Dovydo Strimaičio kartu su Šeiko šokio teatru pristatoma šiolaikinio šokio spektaklio premjera „Suk suk“, kurioje dialogas užsimezga tarp tradicinio ir šiuolaikinio šokių. Kūrėjai čia ketina pasitelkti itin dažnai liaudies šokiuose pasitelkiamą rato formą, kuri būdinga daugelio kultūrų folklorui.
8
„Sugrįžimas“ (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras)
Jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko spektakliai visad išsiskiria savo išlaikyta, rafinuota estetika ir stilingu, šiuolaikišku vizualumu. To galima tikėtis ir naujausioje jo statomoje premjeroje pagal Čilės rašytojo Roberto Bolaño apsakymą, kuriame ketinama parodyti pasaulį aukštyn kojomis. Žinoma, metaforiškai, kadangi verčiasi ne visas pasaulis, o dviejų besiskiriančių žmonių jausmai ir meilė. Komplikuotų jausmų tema režisieriui nėra svetima – praėjusią žiemą Valstybiniame mažajame teatre jis pristatė spektaklį „Neištikimoji“ pagal Ingmaro Bergmano scenarijų, kuriame išsamiai narstė autoriteto, ištikimybės ir meilės bei jausmų pinklių temas. Šis kūrinys turėtų sudominti tuos, kurie teatre ieško estetikos bei yra neabejingi subtiliai ir estetiškai pateiktoms dramoms.
9
Trys NVO ir Vilniaus senojo teatro kūriniai pagal konkursą
Daug naujienų šį sezoną žada atsinaujinęs Vilniaus senasis teatras, tad turbūt visą sezoną vertėtų stebėti šio teatro repertuarą. Vienas iš įdomesnių projektų – koprodukcijos su nevyriausybinėms profesionaliojo scenos meno organizacijoms. Liepos mėnesį Vilniaus senasis teatras skelbė atvirą kvietimą ir išsirinko tris kūrinius, kurie turėtų atsidurti scenoje: VšĮ „Artūro Areimos teatras“ dramos spektaklis „Lūšies valanda“ pagal Pero Olovo Enquisto to paties pavadinimo pjesę (rež. Artūras Areima), asociacijos „Teatronas“ šiuolaikinio cirko ir teatro spektaklis pagal pirmąjį brolių Grimmų necenzūruotą pasakų leidimą (rež. Gildas Aleksa) ir VšĮ „Pasak“ imersinio teatro kūrinys „Taksi Vilnius“ (aut. Tinka Werner ir bendrakūrėjų komanda). Visi projektai atstovauja gana skirtingoms teatro kryptims ir turėtų kryptingai papildyti Vilniaus senojo teatro repertuarą.
