– Monika, koks buvo jūsų kelias iki profesionalios teatro scenos?
– Teatro režisūros bakalauro studijas baigiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Dar bakalauro studijų metu pagal „Erasmus“ mainų programą buvau metams išvykusi studijuoti Plimuto universitete Anglijoje. Tuoj pat po bakalauro išvykau magistro studijoms į Karališkąją oratorystės ir dramos mokyklą (Royal Central School of Speech and Drama) Londone, Anglijoje. Danijoje dalyvavau judesio teatro mokymuose, kuriuos vedė judesio teatro meistras, Grotowskio mokinys, o vėliau kolega Eugenio Barba ir jo trupė. O praeitų metų vasarą buvau išvykusi stažuotei į pasaulinę režisierių laboratoriją Lincolno centro teatre Niujorke.
Man svarbu, kad kiekvienas narys būtų atsakingas už tai, ką daro, ką kuria, juk spektaklis, galų gale, yra ne vieno žmogaus, o viso kolektyvo produktas.
– Iš jūsų atsakymų kituose publikuotuose pokalbiuose susidarė įspūdis, kad jums svarbus komandinis darbas teatrinėje grupėje, paremtas atvirumu ir individualumu.
– Tikrai taip. Man svarbu, kad kiekvienas narys būtų atsakingas už tai, ką daro, ką kuria, juk spektaklis, galų gale, yra ne vieno žmogaus, o viso kolektyvo produktas. Visgi aktorius laikau pirmiausia kūrėjais, o ne atlikėjais, visada įdomu išklausyti/pamatyti jų viziją ir ieškoti kompromisų, tų naujų ir unikalių nei režisieriaus, nei aktoriaus, nei dramaturgo nenumatytų takų. Manau, tik visiems lygiavertiškai įsitraukus į darbo procesą galimi tie unikalūs sprendimai.
Aišku, nesakau, kad režisierius turi sėdėti ir laukti, kol visi kiti kažką sukurs. Režisierius, man atrodo, pirmiausia yra idėjos autorius, kuris atneša viziją ir toliau procese atlieka „stimuliatoriaus“ vaidmenį, kad ji būtų išvystyta ir įgyvendinta. Bendrame kūrybiniame procese režisieriaus vaidmenį matau kaip vedlio, kuris nurodo kryptį, sergi, kad jos laikytųsi ir galiausiai viską apibendrina, t.y. jungia į visumą. Ir, aišku, visada įdomiau dirbti kuriant, o ne statant.
– Ko labiausiai pasigendate lietuviškame teatre? Ar jaučiate, kad jūsų darbo metodai ir principai yra neįprasti, kitokie?
– Paprastumo, natūralumo. Gal dar motyvacijos darbui ir atsakomybės, jeigu kalbėsime apie lietuviško teatro virtuvę.
Nemanau, kad turiu aiškų suformuotą metodą, pagal kurį galėčiau dirbti. Dar ilgas kelias iki to. Manau, jog esu formavimosi ir paieškų kelyje, su kiekvienu darbu įgaunu vis kitokios patirties ir įgūdžių, nes viena yra studijuoti ir mokytis apie tuos darbo metodus, kita – juos taikyti arba netaikyti praktikoje. Nežinau, gal po kokių 20 metų dar kartą užduokit šitą klausimą, gal tuomet galėsiu pristatyti jums naują „Klimaitės metodą“ (šypsosi).
– Praeitą vasarą dalyvavote pasaulinėje režisierių laboratorijoje Lincolno centro teatre Niujorke. Jos tema buvo „sudėtinga dramaturgija“. Ar svarbu ir nauja buvo kalbėti ir gilintis į šią temą? Kaip manote, kas yra „sudėtinga dramaturgija“?
– Kalbant apie „sudėtingą dramaturgiją“ buvo akcentuojamas ne joje nagrinėjamos temos sudėtingumo lygis, o tam tikrų dramaturginių kūrinių formos įsisavinimas, kūrinio įgyvendinimo scenoje iššūkiai.
Manau, kad „sudėtinga dramaturgija“ ir yra ta, kuri lengvai nepasiduoda realizacijai. Kuriai, kaip ambicingam žirgui, reikia ir jėgos, ir valios sutramdyti.
Vienas iš atrankos kriterijų buvo tokios dramaturgijos siūlymas, todėl galiausiai laboratorijoje nagrinėjome septynias skirtingas pjeses. Kalbėti, praktiškai analizuoti, pačiai dirbti bei stebėti kitų režisierių repeticijas buvo labai įdomu ir naudinga. Septyni režisieriai dirbo su viena pjese, labai sveika buvo pamatyti, kaip tas pats kūrinys kardinaliai keitėsi septynis kartus, kiek vienoje medžiagoje yra potencialių temų, sprendimų ir skirtingų jų įgyvendinimų, ir kaip svarbu juose nepasiklysti. Tai tik dar kartą patvirtino, kaip svarbu išsigryninti vieną temą ir jos laikytis, o ne blaškytis tarp daugybės, kas pastaruoju metu teatre tampa „norma“.
Manau, kad „sudėtinga dramaturgija“ ir yra ta, kuri lengvai nepasiduoda realizacijai. Kuriai, kaip ambicingam žirgui, reikia ir jėgos, ir valios sutramdyti.
– Ar sunku rasti dramaturginius kūrinius, kuriuos norėtumėte, galėtumėte statyti?
– Sunku. Ypatingai sunku surasti „gerą“ ir veiksmingą šiuolaikinės dramaturgijos kūrinį. Sakydama „gerą“ turiu omenyje tokį, kuriame būtų ir turinys, ir forma, ir, aišku, aktuali tema. Dažniausiai kažkurio vieno aspekto pritrūksta.
– Kas jums svarbu dramaturgijoje? Ko ieškote tekstuose?
– Visų pirma temos, paskui, aišku, formos – kaip ta tema ir idėjos yra perteikiamos. Žodžiu, šių dvejų aspektų sintezė.
– Ar mokantis ir stažuojantis gavote užtektinai naudingos informacijos apie dramaturgiją: kur ir kaip jos ieškoti, kas svarbu dramaturginiame kūrinyje? Ar manote, kad šia tema yra pakankamai kalbama?
– Ne, tikrai nesijaučiu, kad gavau užtektinai žinių apie dramaturgiją. Visgi studijų metu daugiau dėmesio buvo skiriama praktinei technikai, metodams, o dramaturgija atrodė kaip atskira disciplina. Ir dabar tai, atrodo, yra savaime suprantamas dalykas, apie kurį niekas nešneka, bet visi tarsi turėtų tai išmanyti.
Kai jau randi „tą“ kūrinį, apie pasirinkimo galimybes nė negalvoji, imi ir viskas. O kelias iki „to vieno vienintelio“ paprastas – skaitai, skaitai ir skaitai.
Nežinau, man asmeniškai trūksta ir daugiau diskusijų šia tema, ir tiesioginio bendradarbiavimo teatre su dramaturgais. Atrodo, dabar dramaturgas ir scena (režisierius, aktoriai) stovi skirtingose barikadų pusėse ir bando išvengti susidūrimo. Anglijoje ar Vokietijoje seniai vyrauja šventoji trejybė: režisierius, dramaturgas (dramaturg), pjesės autorius (playwright). Be pjesės autoriaus, kartu su režisieriumi visada dirba ir dramaturgas, kuris atsakingas už aiškią dramaturginio teksto plėtotę scenoje.
– Kuo išsiskiria jūsų jau statyta dramaturgija? Kaip pasirinkote šiuos kūrinius?
– Taip išėjo, kad pastarieji mano rimtesni darbai buvo statyti pagal šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius. Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ (baigiamasis darbas), Marko Ravenhillo „Baseinas (be vandens)“ (Juozo Miltinio dramos teatras) ir M. von Mayenburgo „Perplex“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Išskyrus „Raudonus batraiščius“ kiti kūriniai dar nebuvo versti ir statyti Lietuvoje, gal tuo ir išsiskiria. Juokauju. Kaip pasirinkau? Visuose radau man labai svarbią temos ir formos sintezę. Taip pat kiekviename iš šių kūrinių buvo ir, manau, vis dar yra kalbama aktualiomis temomis, kurios mane dirgino ir jaudino. Nesirenku kūrinių, jeigu jie manęs nepaliečia.
Manau, kad tai ir yra šiuolaikinės dramaturgijos sudėtingumas, tam tikras jos iššūkis perkeliant ją į sceną – ji ganėtinai nelanksti ir dramaturgo užpildyta.
– Ar esate tiesiogiai dirbusi su dramaturgu, teksto autoriumi? Ar norėtumėte?
– Esu kartą dirbusi tik konsultuodamasi su dramaturge. Stačiau savo bakalaurinį darbą – spektaklį pagal G.Labanauskaitės pjesę „Raudoni batraiščiai“. Kadangi pjesė jau buvo parašyta, tad tokio tiesioginio, kūrybinio darbo su dramaturge kaip ir nebuvo, tačiau konsultacijoms ir diskusijoms ji visada buvo atvira. Taigi tas pirmas susidūrimas su dramaturge buvo tikrai įkvepiantis.
Jau seniai rezgu mintį apie tokį bendrą kūrybinį darbą, tiesiogiai bendradarbiaujant su dramaturgu, tačiau dar neatsirado tam progos.
– Kaip praėjo jūsų naujojo spektaklio „Perplex“ premjeros? Ar jis toliau bus rodomas rudenį?
– Taip, rudenį jis vėl bus rodomas. O praėjo, manau, tvarkingai, su viltim gyventi.
– Kaip pasirinkote būtent M.von Mayenburgo pjesę? Ar ji kėlė režisūrinius iššūkius? Ar priskirtumėte ją prie „sudėtingos“ dramaturgijos?
– Kolega iš Danijos kažkada rekomendavo, perskaičiau, patiko. Kai jau randi „tą“ kūrinį, apie pasirinkimo galimybes nė negalvoji, imi ir viskas. O kelias iki „to vieno vienintelio“ paprastas – skaitai, skaitai ir skaitai.
Nežinau, ar tai pavadinčiau iššūkiu, galbūt Mayenburgo dramaturgija gana nedėkinga režisieriaus atžvilgiu. Ji sceniškai labai detali ir informatyvi, labai sunku įsiterpti su kokiais įmantriais režisūriniais sprendimais. Tad lieka kitas kelias – gerai įsiklausyti į kūrinio ritmą, perprasti jo unikalų emocinį atspalvį ir stengtis, kad visa tai nuskambėtų scenoje. Vieni iš svarbiausių aspektų man, vėliau tapę varomąja šio kūrinio jėga, buvo realybės absurdo pojūtis ir ironija. Išlaikyti tą subtilų ironijos ir absurdo jausmą neperžengus ribos ir buvo sunkiausia – nes „nusivažiuoti“, norint prajuokinti žiūrovą, galima labai greitai ir labai blogai.
Ši medžiaga nepasiduoda kardinalioms „režisūrinėms interpretacijoms“ (pvz., kaip klasikinės dramos kūriniai, kuriuos galima perkelti į kitą laiką, erdvę ir t.t.). Apskritai manau, kad tai ir yra šiuolaikinės dramaturgijos sudėtingumas, tam tikras jos iššūkis perkeliant ją į sceną – ji ganėtinai nelanksti ir dramaturgo užpildyta. Tad dažnai ir būna, jog lieka tik pažodinis medžiagos perkėlimas į sceną, aišku, su tam tikrais atspalviais, tonais ir ritmo detalėmis, kurių jau ieško režisierius su aktoriais.
