– Kas tau yra paauglystė?
– Kismas, sunki transformacija, neskaitant vaikystės – pirmoji rimta krizė gyvenime. (Šypsosi.) Paauglystėje mes tarsi išsineriam iš vieno ir tampam kitu, įvyksta lūžis, kuris nėra patogus.
– Spektaklyje „Kissmas“ ryški ir gedulo tema.
– Taip, iš pradžių ši tema ir siužetinė linija spektaklyje atsirado intuityviai, atsispyrus nuo šviežių patirčių. Artimo paauglio netektis buvo pirmoji motyvacija kalbėti apie gedulą. Manau, kad dažnai nežiūrime į paauglius ir jų problemas rimtai ir tai pavojinga. Noras pasitraukti iš gyvenimo ar kitos nelaimės išties yra daug arčiau paauglystės temos, nei kartais atrodo. Tai yra pavojingoji paauglystės dalis, apie kurią labai svarbu kalbėti.
Artimo paauglio netektis buvo pirmoji motyvacija kalbėti apie gedulą.
Ir tik vėliau, spektakliui besivystant, atėjo suvokimas, kad bet kokia kaita ar transformacija nėra galima be atsisveikinimo, paleidimo. Eidamas toliau visada kažką palieki, netenki, atsisveikini, neišvengiamai vyksta gedulas. Atsirado dar vienas sluoksnis.
– Su savo paauglyste jau greičiausiai atsisveikinai. Ar dabartiniai paaugliai skiriasi nuo tavo kartos paauglių?
– Iš pradžių atrodė, kad svarbu patyrinėti tuos skirtumus, bet tiek dirbtuvių metu, tiek vėliau supratau, kad esmė – ta pati. Dažnai šiuolaikiniai paaugliai pristatomi, kaip kitokie, dėl dar didesnio sulindimo į telefonus ir socialinius tinklus, bet yra keli bet: pirmiausia, ši dalis pasikeitė visų šiuolaikinių žmonių gyvenimuose, o arčiau susidūrus su jaunuoliais, darosi akivaizdu, kad šis polinkis yra tik išorinė forma, kuri kažkiek skiria mūsų paauglystę nuo jų. Matau tai kaip priemones užimti save, padedančias išgyventi šį transformacijos laikotarpį, kurti ryšį su pasauliu. Poreikiai būti priimtam, eksperimentuoti, surasti bendraminčių yra atsikartojantis paauglystės motyvas.
Šiandien turime daugiau literatūros, informacijos apie paauglių psichologiją, galime pradėti į tai gilintis, bandyti geriau suprasti. Įdomu, kad paprastai literatūroje išskiriami trys paauglystės etapai – ankstyvasis, vidurinysis ir vėlyvasis. Spektaklio tyrimo metu, gilinantis į temą su komanda, pastebėjau, kad daug kas, nesvarbu iš kurios kartos, lengviausiai išskiria du paauglystės etapus – pirmąjį, introvertišką, krizinį, kai nesupranti kas vyksta, jautiesi nesaugus, būni toks kirminas, sulindęs į žemę, ir antrąjį, ekstrovertišką, kai atrandi savo metodus išgyventi, naujai apibrėži save ir pomėgius, ir prasideda toks labiau vakarėlis, kai eini užkariauti pasaulio.
– Spektaklio pradžioje yra aliuzija į zoologijos sodą.
– Taip, ta dalis buvo svarbi, nes norėjosi parodyti pastebimą suaugusių požiūrį į paauglį kaip į nepažįstamą gyvūną, ,,kitą” rūšį, nelabai aiškią, išryškinti atskirtį. Atrodo, kad suaugę dažnai renkasi distanciją, nesigilina. Sako: „Na, žinot, kokie jie...“, ,,Ai, praeis.” Reaguoja į šį laikotarpį kaip į laikiną, nepatogų suaugusiems ir nesvarbų. Kartais atrodo, kad galvojama, kad paauglių rūšis trukdo gyventi suaugusių rūšiai, tarsi be jų būtų paprasčiau ir juos iškęsti yra kančia. Manau, kad suaugę neprisiimame pakankamai atsakomybės bendraudami su paaugliais. Tai nėra lengva, bet galbūt galėtume daugiau būti šalia, rasti būdus išbūti save bendraujant su žmogumi, esančiu paauglystės laikotarpyje, galbūt pasiūlyti įrankius būti ir išbūti sunkesnius momentus. Todėl svarbu suprasti, ką patys išgyvenome savo paauglystėje, kas tai per laikas. Tai ir buvo viena motyvacijų kurti spektaklį.
Atrodo, kad suaugę dažnai renkasi distanciją, nesigilina.
– Spektaklyje naudojamas būgnas, veidus išsitepate kaip čiabuviai.
– Paauglystė – kaip perėjimas į kitą būvį – tampriai siejasi su ritualu. Įvairiose gentyse ir tradicijose – labai svarbus yra iniciacijos į suaugusius ritualas. Norėjosi kažkaip tai pavaizduoti, liko štai tokie ženklai, kaip motyvas ir nuoroda. Manau, kad neturėdami vedlio ar kelrodžių ženklų, augame apgraibomis, neturime įrankių, lengva pasijusti vieniems – tada užaugti, pereitį šį etapą, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labai sunku. Todėl kiekvienam paaugliui, tikiu, labai svarbus santykis su suaugusiu, visa tai praėjusiu, žmogumi, jo pastūmėjimas.
– Ką paauglys turi praeiti, kad taptų suaugęs?
– Minėtoji netektis ir atsisveikinimas yra kertiniai. Dar savo tapatybės paieškos – Kas aš esu? Kuo aš buvau ir kuo noriu būti? Paauglystė yra išlikimo žaidimas. Šiame laikotarpyje mes kartu mokomės prisitaikyti ir ieškome savęs. Nelengva užduotis. Ne visada pavyksta atrasti sveiką santykį su pasauliu ir savimi ir toks santykis gali tave lydėti visą likusį gyvenimą, dėl to ir norėjosi pačiai geriau suprasti, kas ir kaip vyksta šiame laikotarpyje, kas vyko mano paauglystėje.
Buvo įdomu sužinoti, kad paauglių smegenys yra lanksčios ir iki galo nesusiformavusios, jiems ne visada aišku, kas su jais vyksta, todėl ir kitiems neaišku. Nekeista, kad aplanko ir depresyvios, ribinės būsenos. Ir čia suaugę dažnai pradeda juos kaltinti, kad nesusitvarko su savimi, galėtų jau suaugti. Sunku priimti tą tunelinį mąstymą. Tarkim, ne vietoje iškilęs spuogas paaugliui gali atrodyti labai rimta problema ir tai yra normalu, turint galvoj, kad pritapti ir būti priimtam yra esminis šio laikotarpio poreikis.
– Tas spuogas atrodo daug didesnis nei išties yra, kaip ir spektaklio scenografijos objektai.
– Visų pirma, scenografija, jos dydžiu norėjosi šaržuoti suaugusių priėjimą prie jaunuolių – norą edukuoti ir pasakoti kas yra gerai ir negerai, sveika, nesveika. Ir išties, tie objektai – tamponai, cigaretės, čipsai – paauglystėje yra išdidėję visomis prasmėmis. Netikėta buvo, kaip spektaklio procese jie rado scenografinį prisitaikymą scenoje ir tapo ir savotiška priedanga personažams, jų būvio dalimi.
Paauglystė yra išlikimo žaidimas.
– Ko galėtume pasimokyti iš paauglių?
– Visų pirma, turėtume norėti ko nors iš jų pasimokyti. Svarbu buvo pasitvirtinti, kad paaugliai patys gali pasakyti, kas jiems tinka, patinka, įtikina ko jie nori. Spektaklio kūrybos procese dalyvavo paauglių grupė, kuri mus konsultavo. Pasitikėjimas jais ir pagarba, parodė, kokie lygiaverčiai pagalbininkai jie gali būti, kai negalvoji, kad jie jaunesni ir supranta mažiau, nei mes. Kuriant paaugliams – jie supranta daugiau, nei mes.
– Ar kurdama spektaklio dramaturgiją norėjai atskleisti tam tikrus paauglių tipažus?
– Tipažiškumo kažkiek natūraliai buvo, norėjosi skirtingų personažų, bet pirmiausia atsispyrėme nuo kiekvieno aktoriaus išgyvenimų, prisiminimų, kurie, natūralu, buvo skirtingi. Nebūtinai rėmėmės asmeninėmis patirtimis, bet ieškojome kuo organiškesnių prisitaikymų. Žinojome, kad didžiausias iššūkis buvo pasiekti, kad paaugliai galėtų su mumis tapatintis, tikėti. Tikslių vaidmenų paieškos buvo svarbi ir sudėtinga proceso dalis. Tai tyrinėjau ir savo magistriniame darbe, pritaikiau meninį tyrimą, kuriame bendravome su paaugliais apie kiekvieno personažo tikslumą.
Pagal tam tikras psichoterapijos teorijas kiekvienas suaugęs turime po vidinį motiną, tėvą, vaiką... Pavyzdžiui, vidinis mūsų vaikas stebi pasaulį nuostabos kupinomis akimis, žaidžia. Ką daro vidinis mūsų paauglys?
Bando pritapti ir kartu ieško būdų save deklaruoti. Amžinas vidinis konfliktas. Dažnai jį išgyvenu. (Juokiasi.)
– Žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę dar kartelį išgyventi keletą iliuzijų ar fantazijų, kurios įgijus daugiau patirties, deja, turėjo numirti.
– Iliuzijos ir fantazijos yra neįtikėtinai svarbi paauglystės, gyvenimo ir man – mano kūrybos dalis ir motyvas. Tai suvokiau spektaklio statymo procese – fantazijos scenos, linijos, atsikartoja beveik visoje mano kūryboje. Turbūt visada bus ką tyrinėti ir analizuoti šioje temoje. Paauglystėje iliuzijų, svajonių, kurios atrodo kaip išgelbėjimas, išsigelbėjimas, atsakymas yra labai daug. Be jų, turbūt, būtų neįmanoma egzistuoti. Įdomu, kad brandos procesas turbūt ir yra apie santykį su fantazijom ir iliuzijom. Kažkurios svajonės pildosi, kažkurios pasimato buvusios iliuzijos. Ta kelionė nuo ,,svajonės išsipildymas viską pakeis” iki ,,mano atsakomybė gyventi taip, kaip aš noriu” galbūt ir yra svarbiausia kelionė. Turbūt viso gyvenimo procesas.
Pavyzdžiui, vidinis mūsų vaikas stebi pasaulį nuostabos kupinomis akimis, žaidžia.
– Galbūt spektaklis tau atnešė dar kokių atradimų?
– Su mama (psichoterapeute Rasa Bieliauskaite), kuri beje buvo ir spektaklio proceso dalis, vedė mums paskaitą apie paauglystę, šiandien kalbėjome apie paauglystę ir seksualumo temą, ir ji pasidalino, kad apskritai paauglystės pagrindinis uždavinys yra pažinti ne tik apskritai save, bet ir savo kūną. Tyrinėti ir atrasti, kas mums yra malonu, kaip jaučiame savo kūną, kas mums gera, patinka. Atrodo, visai kita kryptis galvoti per tokią prizmę. Kūne ir yra pagrindiniai atsakymai, o dažnai prieiname prie to labai vėlai.
– Kokią žinutę nori perduoti paaugliams, kuriems šiandien kas nors nepasisekė?
– Turbūt tai sunkiai paguodžia, bet tai, ką patiriate, yra normalu ir negali būti labai lengva, bet neturite viso to išgyventi vieni. Manau, kad didelė pagalba – ieškoti patikimų bendrakeleivių kuo saugesniam šio etapo perėjimui.