Oficialiai baigiate savo pirmąjį sezoną, kaip galite jį apibendrinti?
Vaidas Kublinskas: Mūsų pirmasis sezonas – ganėtinai margas. Pavyko pristatyti tris premjeras – muzikinį poezijos spektaklį „Kokia čia teisybė?“, Menų spaustuvės produkcija tapusį keturių mono spektaklių ir mono miuziklo junginį „Mono sapiens“ ir Agniaus Jankevičiaus režisuotą „Poną Kolpertą“. Visos premjeros skirtingos tiek žanro, tiek stilistikos prasme, tiek pačiais darbo principais.
Šarūnas Banevičius: Negalima pamiršti ir šiemet mus pasiekusių kelių smulkių įvertinimų – ne tik už spektaklį „Mono sapiens“ Kaune, „Lietuvos teatrų pavasaryje“, gauti specialus žiuri prizas už įspūdingą teatrinę pradžią ir kūrybingumą bei publikos prizas už geriausią mažos formos spektaklį, bet ir Vaido Kublinsko režisuotos muzikinės mįslės „Baltoji stirna“ nominacija „Auksiniams scenos kryžiams“.
Vaida Lisikaitė: O finale sezoną apibendrina viena žmogžudystė.
V.K. Taip, pamatėme, kokia sunki kova turi vykti dėl žiūrovo.
Kamilės Žickytės nuotr./Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Ponas Kolpertas“ |
Gegužės mėnesį pristatėte spektaklio „Ponas Kolpertas“ premjerą, o šį mėnesį premjeroje vienus aktorius keis kiti. Kaip vertinate kolegų Dominyko Vaitiekūno, Aistės Lasytės ir Marcelės Zikaraitės vaidmenis?
Š.B. Man buvo labai įdomu, nes pirmąkart iš šono mačiau dirbančius kolegas. Bet objektyviai vertinti yra labai sudėtinga.
V.L. Ypač, kai visuomet lankeisi repeticijose, nuo pradžių dalyvavai spektaklio kūrimo procese...
Š.B. Mes daugiau užimame ne žiūrovo poziciją, o kolegos. O tų kolegų darbai, normalu, kad vaidenosi, nepaliko ramybėje. Bet kuo toliau, tuo mažiau juos matai savo personaže. Tik kai reikėjo pasimatuoti Dominyko švarką, supratau, kad spektaklis kis iš esmės.
V.K.. Kitaip tariant, švarko naujo reikės. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Ką bandote pasakyti šiuo spektakliu?
Š.B. Kiekvienas aktorius skirtingai interpretuoja tą medžiagą, savaip ją interpretuoja režisierius, savaip žiūrovas.
V.K. Spektaklis yra apie nepastebimą žmonių degradavimą. Dėl jų pačių ir dabartinės popkultūros poveikio.
Š.B. Išvis, šis spektaklis – tarsi žiaurus eksperimentas, tik ne su triušiais, o su žmonėmis, jų vertybėmis, jų morale. Piktas, blogas eksperimentas, išryškinantis žmogaus silpnybes.
V.K. Kalbame apie savotišką vertybių praradimą, kai šiais tolerancijos ir pritarimo laikais artėjama prie to, kad nėra nieko draustino ir pats žmogus tampa nebeatsakingas už savo poelgius, nes žmogaus neberiboja jokia moralė.
Giedrė Giedraitytė. Spektaklis aktualus ir savo mintimi, kad žmonėms būtų pats laikas grįžti į realų gyvenimą, o ne susikurti savo įsivaizduojamą avataro pasaulį.
Kamilės Žickytės nuotr./Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Ponas Kolpertas“ |
Giedre, esi savotiška kolektyvo naujokė, kaip jautiesi tokioj liūdnoj atmosferoj?
G.G. Naujokiškai. Daug tyliu.
Kaip galėtumėte trim žodžiais apibūdinti darbą su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi?
V.K. Labai skauda gerklę. Tikslumas, prakaitas, daug.
Š.B. Įdomu, nenuspėjama, linksma.
G.G.. Čia labai asmeniška.
V.L. Kasdien po naujieną.
Kokius uždavinius sau keliate kitam sezonui? Kokius jau turite planus?
V.L. Sieksime, kad ir toliau netrūktų naujų vėjų, netikėtų posūkių, potyrių. Kuo jų daugiau, tuo intensyviau tobulėjame profesine prasme, be to, įsijungia ir tam tikras sportinis interesas, norisi stebinti ne tik aplinkinius, bet ir pačiam save.
V.K. Mąstome apie kooperaciją su režisieriais, pamatėme, kad tie mainai, susidūrimas su profesionalu mums tikrai naudingi tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Esame linkę mokytis, taip pat bandysim ir nuveikt vieną kitą darbelį patys ir žiūrėsim, kaip „išorinis kontaktas“ paveiks mūsų pačių darbus.