Režisierius, LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vadovas A.Giniotis teigė negalintis savo auklėtinių vertinti dabar: „Dabar jie tik prisistato, tik pradeda žengti teatro keliu. Aš manau, kad ypač režisieriai pasireikš tik po kokių 3-5 metų. Vertindamas juos, duodu jiems šiek tiek avanso. Jauniems aktoriams reikia leisti klysti, nebijoti, šėlti, dūkti, pykti, nekęsti, kad jie iš tikrųjų atrastų, kokie jie bus. Tikrasis aktorius atsiskleis, kaip bemylėčiau akademiją, teatre.“
LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė, komisijos narė Elona Bajorinienė teigė vertinanti absolventus ne kaip profesionalus. Juos reiktų vertinti pagal tai, kiek jie yra profesiškai parengti. Dar svarbesnis kriterijus, ar jie ateina su savo idėjomis. O idėjos, anot E.Bajorinienės, pasirodo tikrai ne kasmet.
„Galima sakyti, kad Lietuvos teatre po G.Varno ir O.Koršunovo mes jau dvidešimt metų laukiame kažko ypatingai ryškaus ir vis dar nesulaukiame. Nors galime vardinti kai kuriuos vardus, kaip antai V.Bareikis, A.Jankevičius ar A.Areima, bet dar nė vienas iš jų neužėmė tokių pozicijų, kad galėtų tapti garvežiu. Tad vyksta laukimas, kurio intrigą kursto ir „Tylos“ festivalis“, - teigė E.Bajorinienė. Pati dekanė iš šių metų debiutantų išskyrė Eglę Raustę ir Ievą Delininkaitytę, pasirodžiusias spektaklyje „Mamos, dukros“.
„Tylos“ festivalio organizatorė Aušra Paukštytė pažymėjo, kad festivalyje taip pat itin gerų vertinimų sulaukė aktoriai Karolis Matuliauskas iš „Saulėlydžio“, „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“ vaidinę Danas Kamarauskas, Mantas Zemleckas, Jurgis Marčėnas, Edgaras Žemaitis. Apibendrindama festivalį A.Paukštytė džiaugėsi sėkme: „Manau, kad sukūrėme tikrą festivalinę aplinką, dalyviai puikiai susibendravo ir iš paskutinio vakaro padėkų matau, jog jiems tai buvo labai reikalingas, naudingas renginys. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti.“
Kalbėdama apie pačius pasirodymus organizatorė išskyrė „Mamas, dukras“, Tamar Broadbent mono spektaklį „All By My Selfie“, E.Kižaitės „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“ ir garsų spektaklį „Kelionė be bagažo“. Tuo tarpu latvių premjera „Hero of the day“ susilaukė visiškai prieštaringų atsiliepimų, trupė atvyko menkai pasiruošusi, tačiau pasirodydama su kitu spektakliu „Scare Me“ privačiame lofte, susilaukė šimtaprocentinės sėkmės.
Latvių pasirodymą „Hero of the day“ stebėjusiam režisieriui Oskarui Koršunovui patiko jų idėja, bet įgyvendinti ją galima buvo stipriau: „Kuo labiau pažįstu latvius (teko šiek tiek ir padirbti su jais), tuo labiau manau, kad keistoki tie mūsų broliai latviai. Tai yra ir geroji, ir blogoji jų pusė. Jei Lietuvoje mes iš teatro norime metafizikos, tai Latvijoje tos metafizikos niekada ir nebuvo. Jie ne taip mistifikuoja teatrą. Todėl tokie reiškiniai pas juos gimsta lengviau. Kai kurie dalykai man patiko – ir lėlės, ir pats finalas. Kai kas, aišku, buvo labai saviveikliška. Bet čia sunku pasakyti, ar jie specialiai taip darė, ar jie tiesiog kitaip nemoka.“
Festivalio meno vadovė Gabrielė Tuminaitė buvo nusiteikusi džiugiai: „Festivalis pavyko, mes neapsimetinėjom, kad neva nutuokiam ką mėgsta „jaunimas“, darėm tai kas mums atrodo įdomu, veržlu ir naudinga, nesistengdami įtikti ir tai pavyko. Praėjusi savaitė įrodė, kad esam įdomūs – užmegztas dialogas tarp jaunų teatro kūrėjų, jų žiūrovų ir teatro profesionalų, kurių gausa net patys buvome nustebę. Įvyko tikra teatro šventė, festivalis jau įgavo kitą kvėpavimą. Dėkui Antanui Dubrai už festivalio atmosferą, VMT komandai už stebinantį profesionalumą, neįprastą festivalio formatą jie įgyvendino laikrodžio tikslumu, o iškilusias kliūtis įveikdavo tyliai ir žaibiškai. Ačiū mūsų žiūrovams, kurie sėdėjo karštoje salėjė, aš juos labai gerbiu vien už tai, kad eidami į teatrą jie neša gėles, ko rimti „profesionalūs“ teatro lankytojai jau seniai nebedaro. Festivalį lydėjo gera muzika, gėlių tuntai, jaudulys ir juokas bei šventė finale. To sieksime ir kitais metais.“
