Nijolė Čirūnienė, Nadežda Ivanova ir Dalia Zemelienė prieš daugiau nei dvidešimt metų baigė tuometinę Rokiškio kultūros mokyklą. Nijolė – režisierė, Nadežda – bibliotekininkė, o Dalia – kultūros specialistė. Jas visas sujungė noras kurti.
Pagal pirmąsias savo pavardžių raides jos pavadino ir lėlių teatrą – ČIZ. Ir su šiuo vardu drauge žengia jau dvi dešimtis metų.
Teatras – užaugus vaikams
Rokiškio rajono Bajorų kaimo lėlių teatro istorija prasidėjo tada, kai užaugo Nijolės, Nadeždos ir Dalios vaikai.
Pasakojimą pradeda Nijolė: „Aš turėjau savo šeimos teatrą, vadinosi „Mamos Nijolės teatras“, Nadežda turėjo lėlių teatrą bibliotekoje. Kai vaikai paaugo, teatras tarsi sustojo. Tada Nadežda pasiūlė: padarykime spektaklį mes trys.“
„Kas yra tas lėlių teatras?, – tada galvojau. Juk iki ČIZ aš nebuvau buvusi nė viename lėlių teatro vaidinime“, – sako Dalia.
Pirmasis spektaklis, išduoda Nijolė, buvo „Šuniškos istorijos“. Jis gyvas iki šiol.
Kai kuriems spektakliams moterys naudojasi literatūros kūrinių fragmentais, kitus kuria pačios. Idėjų jos semiasi iš Donaldo Bisseto pasakų, Vydūno kūrybos.
Visos lėlės ir įvairūs spektaklyje panaudoti daiktai yra sukurti ir pasiūti pačių aktorių rankomis. „Esame trys įkūrėjos, sumanytojos, vykdytojos ir siuvėjos“, – sako Nijolė.
Latvija, Lenkija, Ukraina – šalys, kurias su savo spektakliais aplankė ČIZ. Mėgėjų teatras įvertintas ir Lietuvoje. 2002 metais Bajorų lėlių teatras gavo „Aukso paukštę“, taip pat ČIZ apdovanotas už edukacines programas vaikams.
Sustabdė nuo emigracijos
Moterys myli savo teatrą. Štai Dalia, sako, turėjo galimybę išvykti dirbti ir gyventi į užsienį: „Bet kaip aš be ČIZ? Man jis yra viskas, o mes kaip seserys. Mane visą laiką sulaiko teatras. Kai kas nutinka, vaidini ir pamiršti, pasikrauni ramybės. Taip niekur ir neišvažiavau. O Nijolė sako: man tuoj pensija, išeisiu. Niekur ji neis, kaip ji be mūsų?“
Susitikimas su žiūrovu, sako Nijolė, visų pirma yra emocija. „Kartais, atrodo, neturi jėgų, nebenori. Bet užtenka pamatyti žmones. Mūsų pirmasis pasisveikinimas yra vieni kitiems kutenant galvas. Ir tada iš karto matai, ar žmonės pasiruošę su tavimi žaisti. Tai yra džiaugsmas“, – sako ponia Nijolė.
Visos moterų siūtos lėlės bei kiti vaidinimams sukurti daiktai yra ir edukacinės priemonės. Po vaidinimų aktorės vaikams leidžia su jais žaisti ir iš arčiau apžiūrėti. Tiesa, spektakliai kuriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Šunys susipyko gatvėje
Per teatro gyvavimo istoriją nutiko įvairiausių istorijų. Pavyzdžiui, viena iš lėlių – beveik natūralaus dydžio taksų veislės šuo – gatvėje susipyko su tikru šunimi. Šiauliuose, kur tąsyk vaidino, einant per pėsčiųjų perėją ponia Nijolė su savo skuduriniu augintiniu sutiko močiutę su šunimi.
Humoro jausmą turinti Nijolė ėmė loti, o močiutės šuo – pulti ponios Nijolės skudurinuko. „Visi fotografuoja, filmuoja aplinkui, o mūsų taksas nepasiduoda. Močiutė šaukia savo šuniui: ko loji, čia gi skuduras“, – prisiminė N.Čiriūnienė.
Šuniškų istorijų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, kai loji, eidamas su netikru šunimi pro šalį einant vaikui, šis visų pirmą žiūri į suaugusio žmogaus lūpas, o tik paskui – į šunį. O suaugusieji, būna, saugodamiesi šuns, kelia kojas.
Prie teatro – ir lėlių muziejus
Nuo Bajorų lėlių teatro neatsiejamas ir čia pat esantis lėlių muziejus. Tiesa, jis yra privatus, tai – Dalios kolekcija, sukaupta maždaug per 20 metų. Lėles kolekcionuoti moteris pradėjo maždaug tuo pačiu metu, kai atsirado ČIZ teatras. Dabar jiedu papildo vienas kitą.
Lėlių kolekciją Dalia rinkti pradėjo kai jos ūgtelėjusi dukra pasiūlė išmesti lėlę. Tada ir kilo mintis, kad lėlių nereikia išmesti, o jas kolekcionuoti. Taip viena po kitos į ponios Dalios namus keliavo lėlės iš pačių įvairiausių pasaulio vietų. Vėliau kolekcija perkelta į kultūros centrą, nes tokio muziejaus Lietuvoje nebuvo.
Kai kurios lėlės senos, jas prieš eksponuojant reikia sutvarkyti, nuprausti, pasiūti drabužius: „Bet be ČIZ muziejus būtų bevertis. Čia yra du surišti dalykai“, – užtikrina ponia Dalia.
