Taip įvyko, nes salė buvo kamerinė, žiūrovų nedaug, tad jos galėjo greitai pamatyti, kad stovi vienos, o vienam nėra taip drąsu reikšti begalinę meilę teatrui ir jo aktoriams (spektaklis tikrai buvo šiaipsau). Bet čia svarbesnis kitas faktorius – tai įvyko per „Sirenų“ festivalio lietuvišką vitriną, pristatomą užsieniečiams, tad didžiausią publikos dalį jie ir sudarė. Kurie savo namuose, įprasta, nesistoja.
Ar iš tiesų? Ne, tačiau itin retai galima matyti stojančius po tikrai patikusio spektaklio. Atsimenu vieną atvejį, kai publika, ypač jaunoji, stojosi labiau palaikyti pačios temos, „Black Lives Matter“ aktualijų, ir taip jaunoji blyškiaveidžių vokiečių karta reiškė solidarumą su vyresnių tamsiaodžių moterų pozicija scenoje. Juolab spektaklis buvo kurtas iš realių nesenų įvykių.
Teko matyti nuostabių vaidinimų Vienoje, Berlyne ir dar daug kur, kur publika kvietė aktorius nusilenkti 5-6 kartus, bet atkakliai plojo sėdėdama. Kartais dar trypdama kojomis. Bet nesistodama. Nes tų šalių kultūringas žiūrovas supranta – atsistojęs jis užstos vaizdą už jo sėdintiems, o šie taip pat nori pamatyti besilenkiančius aktorius. Tai taip pat spektaklio dalis – išvysti, kaip aktorius nusimeta kaukę, koks jis atrodo džiugus, natūralus, kaip plojimai atleidžia jo veido raumenis, o makbetai ar džiuljetos prisikelia iš mirusiųjų. To neleisti išvysti, užgožti savo plačia nugara ar apatine jos dalimi – tiesiog chamiškumas. Kaip lįsti pirkti be eilės.
Ploti, kol aktorius nusilenks šešis kartus – taip pat žiūrovo kantrybės ir jo atsidėkojimo menininkams ženklas. Po Jano Fabre spektaklio „Olimpo kalnas“, kuris truko 24 valandas, žiūrovai, atsidėkodami jam, stovėdami plojo ir šaukė dar 45 minutes! Tai prilygo roko koncertui, Fabre savo estetika į tai ir vedė. Žiūrovai buvo tikrai dėkingi už jiems suteiktą parą nesulyginamos meno patirties. Bet taip pasireiškė ir kita ovacijų pusė – publika turėjo plojimais ir šauksmais išleisti tiek prikauptos energijos. Plojimai pirmiausia yra psichofizinis reiškinys.
Apie mūsų šalyje virusu išplitusius plojimus stovint rašyta ne kartą, pats tai bandžiau suprasti. Tiek mano, tiek kolegų buvo konstatuotas ne tik noras išreikšti begalinį džiaugsmą, kuris jau nebetelpa kėdėje – nors anksčiau tilpdavo. Akivaizdus ir žiūrovų veidmainiškumas: atsistoja, trumpai paploja ir tuoj bando bėgti į rūbines. Nepalyginsi su kantriais kitų šalių žiūrovais, plojančiais dar ir dar. Kitas aspektas – apsimetimas, kad viskas patiko: stojasi ploti, nors tik ką saldžiai knapsėjo. Trečias – stojasi, nes nori, kad aktoriai – galbūt pažįstami – matytų jo/jos išpažįstamą meilę jam/jai/jiems. Ar palaikymą draugui scenoje.
Tačiau niekas reprezentatyvaus sociologinio tyrimo neatliko, nebuvo ir žiūrovų apklausta, kodėl jie stojasi. O ir kažin ar kuris pasakys tiesą? Pavienių mano apklausų skurdūs atsakymai dažniausiai būdavo „nes stojasi visi, nepatogu likti vienam“, „nes patiko“, „ nes geri aktoriai“ ir pan. Nors aišku, kad Lietuvoje tai joks rodiklis aktoriams, jie patys puikiai jaučia, kada spektaklis „eina“, o kada ovacijos apsimestinės, eilinis formalumas.
Plojimai stovint mūsų teatruose prasidėjo apie 2005-uosius (bent jau po metų bandžiau analizuoti šį fenomeną). Šalia apklausų reikėtų ir nuodugnaus mokslinio tyrimo, bet praeities nebeužfiksuosi, tad lieku su hipotezėmis. Mano pastebėjimais, čia daug nuveikė didžiausias kino festivalis „Kino pavasaris“, su savanoriais klakeriais ir kūrėjų fanais ėmęs gerbti mūsų kino kūrėjus ovacijomis stovint, tiesęs raudonus kilimus, ėmę fotografams statyti „sušaudymo sieneles“ ir kitaip bandęs vaidinti Kanus. Šie ritualai išliko iki šiol, kaip ir dabar privaloma vyno taurė prieš filmo premjerą. „Kino pavasarį“ greitai pradėjo kopijuoti kiti kino renginiai, tai persimetė į teatrą, o jau po to – ir į klasikinės muzikos koncertus (!). Akistata su atlikėjais tapo būtina, ji tarsi liudija žiūrovų pasitenkinimą: mes taip pat turime savo Kanus!
Šis fenomenas neginčijamai priklauso populiariajai kultūrai, kurios publika bando vaidinti išrinktuosius. Joje dalyvaujantiems reikia ir pasirodyti, ir kitiems parodyti, pasireikšti, virtualiai pasivaržyti su kitais, čia nebuvusiais. Kaip futbolo rungtynėse – įtempčiausiomis akimirkomis pašokti, staugti, skatinti. Laimei, teatre viskas susitelkia į finalą. Nestojama šaukti po tinkamo režisieriaus metaforos panaudojimo, to „teatrinio įvarčio“. Nors operų arijos, kaip žinia, sulaukia plojimų vidury spektaklio – nes atlikėja tinkamai ištraukė tą aukščiausią natą! Bet jei futbolas pradžioje buvo žemesnės, darbininkų klasės, popkultūros dalis, skirta nuleisti garui ir neprotestuoti, tai teatro žiūrovams tiktų analogijų reikia paieškoti kiek aukščiau. Ir viena tokių, itin svarbi mūsų piliečiams – „Eurovizija“. Per ją auditorija taip pat masiškai dalyvauja ir balsavimais (netiesioginiais aplodismentais) bando kovoti su visu likusiu pasauliu. Įvaryti golą kitoms šalims. Nes šalia sporto tai dar viena sfera, kur oficialiai reiškiasi nacionalizmas.
Per Lietuvos dalyvavimo „Eurovizijoje“ istoriją galime pastebėti radikaliai besikeičiančią mūsų reakciją į šį konkursą, tiksliau – į lietuvių dalyvavimą joje. Mes balsuojame, renkame, jis/ji pasirodo – ir prasideda keiksmai: vėl ne tuos nusiuntėme, aš nebalsavau, tu nebalsavai – tai kas balsavo?!? Tokia reakcija buvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Vėliau ji pamažu ėmė keistis. Balsavome, nusiuntėme, artėja finalas, įtampa auginama, dar bėgantis pro šalį švedų žurnalistas papranašauja pirmą vietą, mes jau euforijoje... Ne, vėl šešiolikti! Vėl siuntėme ne tuos. Tik „Strazdas“ akivaizdžiai „nepaėjo“, nes aplenkė laiką. O šiaip viskas taip pat, kaip ir tas pats Giržadas. Ir tik prieš kokius penketą metų (datos nusipelno tikslesnio tyrimo) įvyko dar viena kaita: balsavome, nusiuntėme, mus patikina, kad bus gerai, belgų prodiuseris ir Australijos žurnalistas jau pranašauja mažiausiai antrą vietą, - ir vėl aštuoniolikti! Bet tada mes ėmėme sakyti kitaip: jis ar ji buvo šaunuolė, padarė viską. Mes jų nesuėsime oro uoste, o pasitiksime su gėlėmis. 18-ta vieta – taip pat garbinga, jau geriau net paskutinė nei nepastebima šešta, o kai geriau pagalvoji ir dar susimąstai apie mažą šalį – beveik laimėjome! Ir gal net Prezidentas iškeps kokį medalį ar medalikėlį – juk jam popsas taip pat nesvetimas!
Dirstelkim į kitą, ne mažiau populiarią erdvę, kurioje taip pat dalyvaujame – rinkimus. Ar pastebėjote, kad per Seimo rinkimus niekas nepralaimi? Kitą dieną po jų visos partijos džiaugiasi pergale.
Nes mums reikia sėkmės istorijų, ir jei kas nors jų nepastebi, neparūpina – mes pasirūpinsime jomis patys! Nes mes turime būti -iausi, esame maža tauta, o reguliuojame kinijas politikoje ir NBA po krepšiais! Šiandien tiek lietuvių išvykę į Prancūziją, kad tai pelnytai galime vadinti Lietuvos sezonu! Mes negalime susimauti, t.y. kiek sukliūti ir po to bandyti taisytis. Pralaimėti gali tik mūsų futbolas ir nacionalinis stadionas, kitur lūzerių nėra. Nes – kam taisytis, analizuoti, jei patys pasirūpiname aplodismentais ir ovacijomis?
Teatras yra suspaustas visuomenės modelis, ir jo veikimas abipusis: jis visuomenei, bet ir ji jam – atgal. Tad kai žiūrovas bando stebėti spektaklį ir jau mirinėja iš nuobodulio, vis tiek jam lieka paskutinis šansas – ploti atsistojus. Nes negali būti, kad laikas buvo investuotas veltui, kaip ir pinigai. Todėl stotis ir apsimesti laimėjusiu negėda.
O lietuviškas naujasis etiketas įtvirtina ir kitą pusę: aktoriams aš stojuosi, bet už manęs esantiems prieš jų nosį atsuku savo užpakalį, suglamžytą suknelę ar nutrintas kelnes. Tegul mato tai, jei nenori stotis! Mums visada svarbiau fasadas, ir čia jau gali pasireikšti kelias valandas tramdytas ir tikruosius jausmus gožęs šlėktiškas pasididžiavimas, visuotinė erekcija, išsiliejanti plojimais. Aktorių šlovės valandą pagaliau pakeičia žiūrovų minutė: ir mes čia buvome, mes laimėjome, we are the winners!
Nes šiandien mes gyvename ir dalyvavimo kultūroje: dalinamės įrašais socialiniuose tinkluose, renkame, balsuojame, riejamės iki klaviatūros užkimimo. Nesvarbu, kad visa tai darome virtualiai. Vis tiek tuo metu mes gyvi ir taip save tvirtiname. Ir kai teatras mums suteikia progą bent kiek realiai pasireikšti – tuoj pat stojamės, apgaudami kitus ir apsigaudami patys. Taip grįžtame į dvaro teatro laikus, į kokį 18 amžių, kuomet parteryje nebuvo kėdžių, ir ložių nenusipelnęs neturtingas miesto plebsas ten stovėjo, flirtavo, ginčijosi. Scenos menas buvo tarp kitko. Aiškiai ir nuoširdžiai.
