Vyresnės kartos teatro ir kino žiūrovams A.Latėnas įsiminė vaidmenimis, kuriuos sukūrė režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus pirmuosiuose spektakliuose, o kino žiūrovams bene ryškiausias ir aktorių išgarsinęs Andriaus Šato vaidmuo legendiniame režisieriaus Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona“.
„Pirmiausia filmavausi Arūno Žebriūno „Riešutų duonoje“, paskui buvo režisierius Algirdas Araminas, Rusijoje – režisierius Valerijus Rodčenka. Jie turbūt pajuto, kad, be aktoriaus gebėjimų, smegeninėje turiu ir „režisūrinės struktūros““, – apie kino patirtį ir kelią į režisūrą pasakojo aktorius. Per beveik keturis kūrybinius dešimtmečius suvaidinta apie 30 vaidmenų, pastatyta beveik tiek pat spektaklių ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teatruose.
Apie pasirinktą profesiją, nuveiktus darbus, kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius A.Latėną kalbino žurnalistė Karina Metrikytė.
– Kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti aktoriumi? Gal nuo mažumės svajojote apie sceną?
– Gimiau Dusetose ir iki šešerių metų ten gyvenau. Paskui Dusetos tapo rajonu, rajono centru, ir nieko daugiau mums nereikėjo. Bet vėliau panaikino rajono centrą ir tėveliai išvažiavo į Zarasus. Zarasuose baigiau Marytės Melnikaitės mokyklą. Kaip pakliuvau į meno sritį? Labai žavaus žmogaus, fizikos mokytojo Andriūno buvau orientuotas į fizikus, turėjau būti technokratas. Tėvelio brolis fiziką ir matematiką baigė, gyveno Vilniuje, todėl siūlė pas jį atvažiuoti, žadėjo padėti, sakė, kad bus kur gyventi. Taigi Vilniuje turėjau studijuoti fiziką ar matematiką, o jeigu būčiau važiavęs į Kauną, ten būčiau mokęsis tuo laiku labai perspektyvios specialybės – automatikos. Dar turėjo kviesti ir tos aukštosios mokyklos, kuriose buvo rankinio komandos. Tuo metu daug jų buvo: ir universitete, ir Kūno kultūros, ir Politechnikos, ir Žemės ūkio institute. Tik nežinojau, kad aktorius kažkas kažkur moko.
– Atsimenate, kada pirmą kartą buvote teatre? Kada sužinojote, kas yra teatras?
– Mūsų auklėtoja nuo 5-os iki 11-os klasės (didelė laimė, kad visus metus su mumis dirbo tas pats žmogus) buvo mokytoja Feodosija Nazarenko. Ji tada buvo jauna, puikiai išmanė ir labai mėgo rusų literatūrą, ir turbūt teatrą. Taigi aš jau 8-oje klasėje su cilindru, gražiai, pagal tų laikų madą aprengtas vaidinau „Eugenijaus Onegino“ ištraukoje, skaičiau laišką Tatjanai. Nenorėjau, atsikalbinėjau, nors prieš tai jau buvo suvaidinti keli spektakliai vaikams. Paskui, po metų ar dvejų, statėme Aleksandro Puškino „Čigonus“. Man ten buvo duotas senio čigono, Zemfiros tėvo, vaidmuo. Ir dabar prisimenu poemos eilutes, o tada skaitydamas jaučiausi kaip disidentas. Šitaip, nori nenori, teatro sėklos buvo pasėtos. Tačiau tik 11-oje klasėje, kai mokykla netyčia nusiuntė atstovauti rajonui į Panevėžį, į skaitovų konkursą, sužinojau, kad konservatorijoje mokomi ne tik muzikantai, bet ir aktoriai, o egzaminai vyksta mėnesiu anksčiau. Tada, niekam nieko nesakęs (gėda buvo sakyti, kur stoju), kažkaip įstojau.
2013-uosius paskelbė Tarmių metais ir man kilo mintis, kad reikia imti būtinai Strazdelį.
Pirmą kartą gyvus, su tikromis aistromis (kas labai sužavėjo) aktorius pamačiau, kai atvažiavęs Panevėžio teatras parodė spektaklį „Vidutinė moteris“. Matydamas aktorius scenoje, vis galvojau, kaip čia jie taip padaro...
– Kokia buvo artimųjų reakcija, kai pasakėte, kad būsite aktorius? Kaip pranešėte?
– Išvažiuodamas anksčiau, negu reikia, turėjau bent jau tėvams pranešti, nes liepos 1-ą dieną Vilniuje turėjo vykti konsultacijos. Vakare ryžausi iš pradžių pasakyti mamai. Reakcija buvo dvejopa, nes mama buvo labai meniškos sielos žmogus, rašė eilėraščius. Ir į muzikos mokyklą ji mane vedė, nors aš nepateisinau jos vilčių – po dvejų metų pasakiau „ne“ (gerai, kad nors Faustas baigė). Taigi, staiga pirmagimis pareiškia, kad bus aktorius. O dar liaudyje tais laikais nelabai rimtai buvo žiūrima į šitą profesiją: moterys aktorės lengvabūdės, o vyrai linkę į taurelę. Tačiau aš jau buvau nugalėjęs gėdą studijuoti aktorystę, o mano užsispyrimą mama žinojo ir ilgai neatkalbinėjo.
Paskui tėvukui pasakėme. O jis: „Gaila, yra šalia, Daugpilyje, karo aviacijos mokykla...“ Aš buvau pritrenktas, kad tėvas siūlo sūnui į sistemą eiti karininku, juk pats buvo atsėdėjęs Sibire. Tačiau jis jau buvo apmąstęs ir sako: „Ten yra techninė mokykla, aptarnaujanti aviaciją, su politika nieko bendro nėra, būtų gerai, jei ten stotum. Ir uniforma, ir pamaitina – neprapulsi, o čia nėra jokių aiškių pagrindų. Kaip tu gyvensi?“
Čia, Vilniuje, mane sutiko tėvelio brolis, tik jis galvojo, kad aš rinksiuosi fiziką ar matematiką, todėl pagyrė, kad teisingai darau, truputėlį apsiprasiu, pažinsiu Vilnių. Kai pasakiau, kad stojamieji rytoj, vakare jis ir žmoną pasikvietė ir ilgai atkalbinėjo, aiškino, kaip sunkiai ir palaidai aktoriai gyvena, kad tik kelios pavardės būna žinomos (paminėjo mūsų trijulę – Juozą Budraitį, Regimantą Adomaitį ir Donatą Banionį). Tada net nemaniau, kad aš toks užsispyręs ir užgaulus, bet galvojau: „Ko jis čia man kiša tas pavardes? Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą ir turi atrasti savo kelią. Žinos ar nežinos apie mane, bet aš dabar taip noriu.“ Galbūt bandymai atkalbėti ir sustiprino stimulą stoti.
Kai grįžau įstojęs namo, žiūriu – mama džiaugiasi. Kadangi buvo labai tikinti, paprašė vienintelio dalyko: jeigu kada nors teks dirbti teatre, per spektaklius nesijuokti, nesityčioti iš bažnyčios. Šitą prašymą atsimenu ir pažado laikausi, nors šiais laikais visko ir bažnyčioje yra...
– Jūs sakote „įstojau“, „išlaikiau egzaminus“, tačiau šiuose žodžiuose telpa labai stiprūs išgyvenimai. Kokie jie?
– Pirmiausia buvo konsultacijos. Jas vedė amžinatilsį profesorė Algė Savickaitė. „O! Čia, – galvoju, – irgi iš Zarasų...“ Tačiau ji su visais elgėsi vienodai. Net nusivyliau. Paskui, po pirmo turo, koridoriuje priėjo, kažko paklausė apie Zarasus, pasakė kažkokias pastabas apie skaitymą (gal kad skaityčiau drąsiau, nes ką tokiam sakyti – gali bet kokias profesionalias pastabas duoti, vis tiek nesupras, apie ką šnekama). Pats netikėjau: pirmas turas pasibaigė – pavardė yra. Tada antras, trečias. Baisiausia buvo, kad reikės rašyti lietuvių kalbos rašinį.
To paties mano fizikos mokytojo Andriūno žmona, per kurią patekau į skaitovų konkursą, sakė: „Jūs, fizikai, proto daug turite, bet kas per pažymiai? Du, trys, du, trys... Išmokite po eilėraštį, aš rengiu klasės skaitovų konkursą, tai nors pažymius išsitaisysite.“ Mes išmokome, mokytoja mums parašė po penketą, bet aš, pasirodo, pakliuvau į mokyklos, paskui – rajono konkursą, o tada – ir į Panevėžį, kur sužinojau apie aktorystę. Literatūra sportininkams atrodė mergičkų reikalas – tegu jos skaito, ašaroja, čia ne mums, todėl po trijų turų labai sunerimau dėl rašinio. Vis dėlto ir tais laikais stojant buvo svarbesni specialybės dalykai. Aš pats labai nustebau, kad trejetas buvo stiprus (juokiasi).
– Jūsų kurso vadovė buvo Dalia Tamulevičiūtė.
– Kursą rinko dėstytojas Vytautas Čibiras, o rudenį studentai dar buvo renkami papildomai. Kai jau buvo surinkti, dėstytojas mus supažindino su Dalia Tamulevičiūte, apie kurią išvis nieko nežinojau.
– Turbūt kiekvienam menininkui svarbu, koks mokytojas jį ves meno pažinimo keliu. Juk jaunas žmogus dažnai nesuvokia, ką su Dievo dovana – talentu daryti, kaip išreikšti save. Per tuos ketverius metus, kol mokėtės aktorinio meistriškumo, šalia jūsų buvo ir D. Tamulevičiūtė. Galbūt prisimenate įvykius, vakarus ar pokalbius, kurie jums, kaip kūrėjui, turėjo įtakos?
– Ji mus išmokė dirbti, ištrynė kvailas kalbas apie talentą. Prisimenu, kaip ji sakė: „Baikime užsiiminėti niekais ir užteks kalbų „tas talentingas, o tas labai darbštus“. Pažinojau daug talentingų, ir nė vienas niekur nenuėjo. Pažinojau daug darbščių – jie tapo talentingi.“
– Kai grįžote pas namiškius pranešti, kad vis dėlto įstojote, jūsų mamytė paprašė nesityčioti iš bažnyčios. O kokį D. Tamulevičiūtės pamokymą, kuris buvo skirtas tik jums, atsimenate?
– Per ketverius metus visiems žmonėms užeina keistų dalykų. Kartais sužvaigždėja staiga studentas, pajunta, kad labai daug gali. Arba, praėjus žvaigždžių krizei, ateina kita krizė – supranti, kad gali, bet nebenori –„užvertęs galvą aš meniškai iš čia išeisiu“. Mūsų kurse taip pat buvo tokių dalykų. Po pirmo semestro gavau aukščiausią pažymį ir staiga per antrą semestrą nieko nebedariau, nerodžiau etiudų. Dėstytoja priminė, kad kas antrą dieną vis tiek turime kažką parodyti, o aš – „nerodysiu, skausmą kažkokį nešioju dėl pasaulio, esu kažkoks susireikšminęs“.
Menininkas dažniausiai kuria kitiems, jo darbą įvertina menotyrininkai, teatro, kino kritikai, tačiau visada po tos šlovės arba nešlovės sugrįžtama į šeimą.
Taigi tuoj egzaminas, visi turi ką parodyti, o mes su Eimuntu Nekrošiumi – ne. Užduotis buvo pagal paveikslus sukurti etiudą. Galų gale mes pagal Pablo Picasso paveikslą „Berniukas ant rutulio“ susidėliojome šiokią tokią dramaturgiją. Be to, etiudui reikia įvykio – ryškaus tokio, todėl paprastai nukrinta kas nors arba susilaužo ką nors. Kadangi aš lengvesnis, Eimis aukštesnis, mes „darėme cirką“: aš gimnastiką lankęs, todėl rėpliodavau jam ant pečių, paskui – salto nuo Eimio ir kažkas lūžta. Paskui supratau, kad bent jau mane – menininku tapusį, susireikšminusį studentą, kuris galvojo, kad galima taip lengvai prašokti, – reikėjo šveisti kaip nežinia ką. Žinoma, per aptarimą D. Tamulevičiūtė pasakė, kad nerimtai buvo padirbėta. Paskui buvo labai gėda ir per likusius pusmečius norėjosi atsigriebti.
– Jūsų pirmoji specialybė – aktorius. Ar galite pasakyti, kada ėmėtės režisūros?
– Kažką D.Tamulevičiūtė iškart pastebėjo ir iš kai kurių (tarp jų buvau ir aš, ir E. Nekrošius) jau iš pat pradžių reikalavo kiekvieną etiudą įvilkti į tam tikrą formą, surasti režisūrinį sprendimą. Bent aš pirmo kurso pradžioje negalėjau suprasti, ką reiškia „režisūrinis sprendimas“. Etiudą dar kažkaip sukurpi... Ji iškart suprato, kad Eimuntą galima siųsti į Maskvą ir kad jis bus profesionalus žmogus, o mane, kaip aktorių, matė savo kurse. Eimuntas po pirmo kurso išvažiavo, o mes čia baigėme ir aš su savo kursu teatre dirbau toliau.
Vienas pirmųjų mūsų spektaklių, kurio režisierė D. Tamulevičiūtė, buvo Romualdo Granausko „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Mes jį atradome, susižavėjome, ilgai repetavome, bet mums buvo uždrausta jį rodyti. Mes, jauni studentai, ėjome pas ministrą įsivaizduodami, kad visi valdininkai mums priešai. Ministras Jonas Bielinis labai gražiai priėmė, pasikvietė savo pavaduotojus, pagyrė, kad pasirinkome lietuvių ištrauką, kad ji jauno rašytojo... Prieš premjerą D. Tamulevičiūtė savaitę su mumis padirbėjo, pasidžiaugė, kad patys sukūrėme spektaklį, ir pajuokavo, kad taip bus galima ir toliau.
O paskui daug dirbome ir mokėmės Maskvoje, po mėnesį repetuodavome su Anatolijumi Efrosu, Jurijumi Liubimovu, Andrejumi Gončiarovu, E. Nekrošiaus mokytoju, „Sovremeniko“ teatre.
– Dešimtmečius atidavėte Jaunimo teatrui, tačiau žiūrovai jus pažįsta ir kaip kino aktorių. Kokią įtaką jums, kaip kūrėjui, turėjo patirtis kine?
– Pirmiausia, kai režisierius susitinka su aktoriumi, supranta, ar gali toliau kalbėtis, ar kažkas užsimezga, ar dar reikia kažką nugalėti. O kartais supranti, kad visai negali su tuo žmogumi bendrauti. Taip pat ir teatre, kine. Kino studijoje man labai norėjosi trintis – vaikystėje svajodamas žiūrėdavau idiotiškus filmus apie karą (tankai važiuoja, vokiečiai blogi, rusai geri) ir galvodavau: „Viešpatie, kad ir mane pakviestų. Sutikčiau – tegu tas tankas mane pervažiuoja, bet filmą pažiūrėtų tėvai, giminės, draugai.“ Man labai pasisekė su tais režisieriais, su kuriais dirbau. Pirmiausia filmavausi Arūno Žebriūno „Riešutų duonoje“, paskui buvo režisierius Algirdas Araminas, Rusijoje – režisierius Valerijus Rodčenka. Jie turbūt pajuto, kad, be aktoriaus gebėjimų, smegeninėje turiu ir „režisūrinės struktūros“.
Režisieriai – gudrūs žmonės, kiek gali, viską panaudoja. Nežinodamas, ką daryti, nemėgstu būti kadre, todėl mes viską gerai išsinagrinėdavome, ir A. Žebriūnui tai labai patiko. A. Puškinas sakė, kad menas pagrįstas skaičiavimu, o muzika, pasak Antonio Salieri, pagrįsta aritmetika. Kine šito labai daug. Dirbant su režisieriais taip ir buvo ir paskui man bumerangu grįžo. Visi juokdavosi iš A. Žebriūno, kaip žmogus paišosi kadriukus, ir aš juokdavausi su teatro žmonėmis. Bet menui struktūra reikalinga, ir net pats nepajutau, kaip scenarijui ėmiau kadriukus, sceną, kulisus, dekoracijas paišyti. Kiną norėjau ir kaip aktorius suprasti, nes tai ne teatro specifika, kitaip reikia kine prieš kamerą gyventi, bet kinas labai daug davė ir kaip režisieriui.
– Esate subūręs labai gražų jaunų kūrėjų kolektyvą. Turėtų būti nelengva vaidinti, režisuoti ir drauge laikyti teatro vairą. Menininkas kitaip jaučia, kitaip išreiškia ir kitaip atranda kelią į žiūrovo sielą. Galbūt kažką aukojate siekdamas išsaugoti ir Jaunimo teatrą, ir norėdamas realizuoti save kaip kūrėjas?
– Kai mažiau vaidini, nes reikia kuo kitu užsiimti, kažkiek netenki. Iš pat pradžių galvojau, kad reikia išsilaikyti po aukšto Jaunimo teatro skrydžio, o kai kas manė, kad atėjo savas, tai bus lengviau gyventi. Iškart pasakiau, kad lengva tikrai nebus, nes mes nesame žemiau nulio, reikia rinkti jaunus žmones, vadovaujantį personalą. Paskui buvo periodas, kai visai nesinorėjo tuo užsiimti, norėjosi išeiti, bet gavau palaikymą. Tačiau pagrindinis uždavinys buvo turėti namus, turėti savo vietą. Jeigu ruošiami aktoriai, dailininkai, kompozitoriai, jie turėtų išaugti čia. Paskui, kai nebetelpi savo namuose, kai nebepatinka, kad tėvai vadovauja, liepia kažką daryti, kai tu jau užaugęs ir daugiau žinai, išeini. Sunku žiūrėti į tuos, kurie lieka prie šeimos, – jei tėvai labai stiprūs, tie žmonės pasidaro kaip somnambulai. Vis dėlto jaunas žmogus turi gauti žinių ir iš vyresnių. Kai atsimenu Irutę Tamošiūnaitę, kaip Rimgaudas Karvelis prieidavo, kaip Antanas Šurna burbtelėdavo... Ir vidurinė karta teatre turi būti. Turi žmonės teatre augti, dirbti ir vieni kitiems padėti.
– Jūsų gimtadienis yra sausio 2-ą dieną. Tačiau sausio 7-ą dieną jūs nesireklamuodamas, be pompastikos susikvietėte draugus į Jaunimo teatrą ir apdovanojote spektakliu. Aš buvau suglumusi, nes pamačiau jus kitokį negu spektakliuos – jūs jaudinotės. Tą vakarą susirinkusiems skaitėte Antano Strazdo kūrybą. Kodėl pasirinkote būtent šį autorių?
– Turėjau sukurti monospektaklį – sumanymas būtų buvęs tas pats. Pirmiausia – saviems teatro žmonėms, visiems, kaip aš vadinu, cechams, kuriuos dabar barais vadina. Norėjau pabūti su tais, kurie dirba kasdienį darbą, su kolegomis, aktoriais, draugais, giminėmis. Be to, yra keturi kursai, kuriuos išleidau, tik vienus labai retai matau, o kitus išvis nežinia kada esu matęs.
Norėjau, kad šventė nevirstų parodomąja. Tie, kurie sveikina, susireikšmina, tampa aktoriais, ilgos eilės, scenoje kažkoks krėslas, vainikai... Sėdi žmogus, kenčia tris valandas, kol jį liaupsina ir vaidina. Tie, kurie laukia, labai jaudinasi, o tie, kurie savo žodžius jau pasakė, ilgai nuobodžiauja. Tokie dalykai man nepatinka ir norėjosi, kad būtų šilčiau, natūraliau.
2013-uosius paskelbė Tarmių metais ir man kilo mintis, kad reikia imti būtinai Strazdelį. Ir anksčiau turėjau mažą programėlę pagal jo eiles, bet, kadangi dabar tokie metai, norėjosi visą Strazdelį paskaityti ir kaip nors pabandyti jį metų pabaigoje įrašyti. Žinoma, labai jaudinausi, bet dėkui tiems žmonėms, kurie išklausė, atkentėjo. Gavau daug naudos, supratau, kad teisingu keliu einu, kad vis dėlto Strazdelį reikia paruošti visą ir kad su juo reikia važiuoti po mažąsias seniūnijas, kur niekas nevažiuoja. Tai buvo repeticija, o netrukus teks važiuoti į tuos nedidelius miestelius, bažnytkaimius, kaip anksčiau vadinosi, į tokias vietas, kur Strazdelis kažkada kunigavo.
Menininkas dažniausiai kuria kitiems, jo darbą įvertina menotyrininkai, teatro, kino kritikai, tačiau visada po tos šlovės arba nešlovės sugrįžtama į šeimą. Jūsų žmona yra aktorė Elvyra Piškinaitė – vadinanti Vilniaus teatro „Lėlės“ pastatymuose. Jūsų sūnus Balys ir dukra Emilija taip pat pasuko į teatrą. Ką reiškia, kai susirenka teatralai? Jūs vienas kitą suprantate iš pusės žodžio, esate labai kritiški ar besąlygiškai vienas kitą palaikote?
Visko būna, bet, kai reikia, palaikymo užtenka. Tada džiaugiuosi, nes galvoju, kad galėjo ir nepalaikyti – juk prieš tai apie tam tikrus meninius ir teatro raiškos dalykus buvome labai skirtingų nuomonių. Tačiau mes visi liekame prie savo matymo. Taigi reikia tik padėkoti Dievuliui už tai, kaip yra, nes galima labai greitai išsisiuntinėti, išsirėkauti. Manau, kad savo pozicijas išlaikyti galima ir gerbiant kitą žmogų – labai didelis ir geras žodis yra „pagarba“, nes už jo dingsta pyktis, tada daug realiau gali pamatyti kitą, ir jis į tave pradeda kitaip žiūrėti.
Prisiminiau dar vieną iš priežasčių, kodėl į aktoriaus profesiją buvo žiūrima nelabai palankiai, – visi manė, kad aktoriai vienas su kitu „persiskyrę“. O man norėjosi, kad nereikėtų skirtis. Be to, paprastai aktoriai turi tik vieną vaiką, nes visa kita – „menui“. Taigi aš turiu padėkoti Aukščiausiajam, kad yra trys (nors turėjo būti keturi – vyriausias sūnus iš dvynukų). Mes visi, ačiū Dievui, sugyvename. Jau du anūkai yra – ir Balys sūnų turi, ir Emilija. Balys dirba [Vilnius] Mažajame teatre, Emilija – Gintaro Varno „Utopijos“ teatre. Noriu tik palinkėti jiems ir Elvyrai, ir Izidoriui, jauniausiam savo sūnui, kad jie atlaikė mane, nes ne pyragas esu, visko buvo. Duok Dieve daugeliui taip, kaip mums atsitiko.
