Kaip sako ji pati, toks balansas jai patinkantis: „Galiu dirbti ir gyventi viename mieste, bet visuomet yra ir galimybė keliauti, atrasti naujas šalis, jų grožį. Būtent tuo, laisvu nuo repeticijų metu, užsiimsiu ir Vilniuje.“
Netoli Maskvos esančiame Riazanės mieste augusi Ekaterina pasakoja, jog jos kelias iki operos solistės karjeros buvo tiek inertiškas, kiek ir sąmoningai planuotas: „Iki tam tikro taško vis pasirinkdavau dainavimą, nes tai buvo sritis, kur man sekėsi. Dainavau nuo vaikystės, tad kaip ir dauguma, tėvų buvau nuvesta į muzikos mokyklą. Ir taip keliavau pasroviui iki vieno E. Obrazcovos dainininkų konkurso, kurio nuvykau stebėti gyvai. Savaitę praleidau koncertuose, tose salėse, atmosferoje... Supratau, kas yra dainavimas ir ką tai reiškia man. Grįžau visiškai kitas žmogus: ryžtingas, susitelkęs į savo tikslą. Stodama studijuoti vokalo į konservatoriją tą dariau visiškai sąmoningai, iš didžiulio noro, o ne tik dėl to, kad „gerai ėjosi“.
Šiandien Ekaterina sakosi geriausiai besijaučianti scenoje, nepriklausomai nuo miesto ir šalies, o laimingiausia yra tada, kai gali dalyvauti visame naujo spektaklio kūrybiniame procese: „Mėgstu dalyvauti pastatyme nuo pat pradžių, kad vaidmuo galėtų užgimti su manimi, kad personažas atsirastu su pilnu mano indėliu. Per savaitę to nepadarysi, tai – ilgas ir mąslus procesas. Ir rezultatas, kurį atsineši į sceną po ilgų repeticijų yra puikus, nepriklausomai nuo teatro, šalies ar scenos. Man pasisekė dalyvauti puikiuose spektakliuose, kuriuos publika priima itin šiltai. Be to, tikiu, jog kai scenoje žmonės kuria visa širdimi, tai atranda kelia į publiką.“, – pasakoja solistė, pripažindama, jog opera „Eugenijus Oneginas“ užima centrinę poziciją jos karjeroje.
E. Ščerbačenko yra viena iš atlikėjų, nuolat dainavusi 11 metų rodytame legendiniame, publikos ir kritikos puikiai įvertintame režisieriaus D. Černiakovo „Eugenijuje Onegine“. Kaip sako ji pati, visus tuos metus, žengdama į sceną, trupė pasinerdavo tarytum į kitą pasaulį, kuriame vyko „stebuklingas veiksmas, – taip jaudinančiai ir išmintingai pastatytas spektaklis, kurį puikiausiai priimdavo bet kurios šalies ir kultūros publika. Man jis primena A. Čechovo kūrinius: užmiesčio namas, tas laiko nebuvimo jausmas, jo neapibrėžtumas. Juk ne jame slypi esmė, – ši istorija yra apie meilę, žmonių tarpusavio nesupratimą bei žmogaus ir aplinkos santykį. Labai rekomenduoju pasižiūrėti spektaklio įrašą, tai – šedevras, kuris įeis į režisūros ir operos istoriją.“ Būtent su šiuo Didžiojo teatro kūriniu Ekaterina apkeliavo nemažą dalį pasaulio, – jų gastrolės žymėjo ne tik ryškiausias Europos scenas, kaip Paryžiaus opera ar Milano La Scala, bet nusidriekė net iki Azijos.
Ar per šitiek laiko Tatjana tapo solistės mylimiausiu vaidmeniu? „Neišskiriu vienos. Visos partijos yra mano mylimi vaikai. Atlikau daug rolių ir visas jas myliu savo švelnia meile, o jos mane nuolat grąžina į puikius atsiminimus, galvojant apie praėjusius spektaklius. Vaidmenys yra mano brangenybės, nešančios man daug džiaugsmo, – smagu turėti jas savo bagaže. Manau, jog lengva sakyti „šita mano mėgstamiausia“, o kaip tuomet kitos partijos? Nejaugi jų nekenti?“. Ekaterina taip pat sako, jog nors Tatjana, kaip asmenybės tipas artima ir jai pačiai, tapti savo vaidmens klonu ji nebando, – užtenka įtikinamai išpildyti esminius personažo bruožus, be to, kiekviename spektaklyje detalės kinta, kaip ir kasdienybėje – žmogaus nuotaika. „Nekuriu sau iliuzijų, jog kažkas manyje lieka po atliktų vaidmenų, – tiesiog džiaugiuosi, kad gyvenimas man suteikia šansą pabūti daugeliu skirtingų asmenybių, prisiliesti prie tokios nuostabios muzikos, dirbti su žaviais ir talentingais žmonėmis. Tai – didelė laimė, galiu sakyti, jog esu laimingas žmogus.“
Tiesa, yra Tatjanos personaže savybė, kuri atlikėjai ypatingai svarbi ir kurią ji stengiasi visuomet aiškiai perteikti, – tai jos vidinė motyvacija ir aiškumas: „Nuo pat operos pradžios visi aplink Tatjaną užsiima smulkiais dalykais, o ji turi aiškią svajonę, deginančią ją iš vidaus ir vedančią pirmyn. Ir, žinoma, ta skaudi situacija, į kurią jiedu su Oneginu papuola, – tas nesutapimo jausmas, kuomet tu kvieti žmogų gyventi tokį gyvenimą, kuriam jis dar nėra pasiruošęs. Vėliau, pergyvenęs savus skausmus, jis nori atsigręžti į ją, bet ji jau nebe ten... Tas įvykis yra labai liūdnas, niekam to nelinkėtum, bet už tai mes turime puikią operą, kurios metu galima tai išgyventi ir žiūrovams linkėčiau pasinerti į šį jaudinantį pasaulį.“
O kaipgi solistė „išneria“ iš to pasaulio, kas jai padeda atsigauti, apie ką ji svajoja pasibaigus spektakliui? „Po spektaklio norisi kasdieniškų dalykų, bet labiausiai, žinoma, atsigauti padeda susibūrimai su kūrybine komanda. Po pasirodymo esi tokiame emociniame pakilime, jog tą energiją reikia kažkur išlieti, o geriausia tai padaryti pokalbiais, bendravimu. Tai – idealus mano vakaro tęsinys: linksmai atšvęsti ir jau nurimus eiti ilsėtis.“
Solistė atskleidžia tarp kolegų turinti savų idealų. Neminėdama pavardžių, teigia, jog jai svarbus yra pats jų požiūris į darbą, kūrybą, kaip būdą pakeisti pasaulį, daryti jį geresniu. „Tai yra mūsų darbo viršuždavinis ir aš pati noriu turėti misiją, kiekviename spektaklyje atiduodant savo sielą ir širdį tam, kad tai, suvirpėję, sugrįžtų atgal iš publikos ir mus abu pakeistų.“
Pabaigai pabandome išsiaiškinti ar turi Ekaterina keistų įpročių ir išskirtinių atsiminimų. Mus pasitinka ypatingai racionalūs atsakymai: „Mano visi įpročiai man atrodo normalūs – jie juk mano! Man tiesiog patinka gyventi, neužstrigti, o nuo pat ryto gaudyti gerumo bangas, pasisėmus to gražaus ir ramaus ryto jausmo, jį išlaikyti visą dieną, – tai mano užduotis. Gyvenimas – toks įdomus ir jei bandytume ištraukti tik vieną „nepamirštamą“ dieną, kas tai būtų per gyvenimas? Atsimeni daug įvairių dalykų ir džiaugiesi jų gausa, – tuo, kad viskas tęsiasi.“
