Vieną iš pagrindinių vaidmenų – Helen Alving – spektaklyje atlieka po 10-ies metų pertraukos į Italijos teatro sceną sugrįžusi žinoma aktorė Andrea Jonasson, garsaus italų režisieriaus Giorgio Strehlerio, R.Tumino jaunystės idealo, našlė. Premjeros išvakarėse portalas ITLIETUVIAI.IT su režisieriumi kalbėjosi apie iššūkių kupiną ir neįtikėtinai greitą šio spektaklio kūrimo procesą, teatro misiją ir italų pastangas prisivilioti lietuvių scenos Maestro.
70-ies metų jubiliejų neseniai paminėjusį režisierių Rimą Tuminą, tarpininkaujant jo dukrai, režisierei Gabrielei Tuminaitei, susitinkame seniausiame Venecijos teatre – Teatro Carlo Goldoni. Šis teatras priklauso „Teatro Stabile del Veneto“ asociacijai, apjungiančiai net trijų Veneto regiono miestų dramos teatrus – Venecijos, Padujos ir Trevizo.
Spektaklio išvakarėse, dar intensyviai vykstant repeticijoms, su režisieriumi kalbamės apie šiandienos teatrą, jo svarbą, spektaklio kūrimo vien tik su italų aktorių grupe užkulisius ir planus Italijoje. Kartu tai ir neeilinė galimybė pamatyti, kaip (už)gimsta spektaklis, režisieriaus, aktoriaus, techninio personalo darbo specifiką – visą kūrybinį procesą.
Kaip per aktorių išgyvenimus, emocijas, gestus, lyg deimantą šlifuojant kiekvieną mizansceną, detalę, gimsta personažas. Kaip ieškoma techninių šviesos, garso sprendimų, kad įvairiais rakursais suspindėtų spektaklio visuma, idėja, kurios įgyvendinimui reikia nemažai laiko. Kiek bendrų pastangų, susiklausymo, susiderinimo, reikia būtent šiam spektakliui iš skirtingų Italijos vietų suburtų aktorių kolektyvui. Tarsi muzikiniam ansambliui jam meistriškai vadovauja pats Maestro, kad būtų išgauta ta reikalinga, tikroji nata, lemianti harmoningą spektaklio suskambėjimą.
R.Tuminas Italijoje pastarąjį kartą kūrė 2019-aisiais. Tuomet pastatytas spektaklis „Edipas Kolone“ (it. L’Edipo a Colono) buvo skirtas Italijoje itin mylimo, genialaus lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui. Šį kartą į Veneciją R.Tuminas buvo pakviestas interpretuoti H.Ibseno psichoanalitinę pjesę „Šmėklos“ – vienos sudėtingiausių ir pesimistiškiausių norvegų rašytojo dramų. Spektaklio kostiumus kūrė ištikimas režisieriaus kūrybinis bendražygis, scenografas Adomas Jacovskis. Tarp muzikos kūrėjų taip pat du lietuviai: kompozitoriai Giedrius Puskunigis ir šviesios atminties Faustas Latėnas, dažnai kūręs muziką R.Tumino spektakliams.
Prieš trejetą metų Italijos publikai Pompėjos teatre ir Ravenoje pristatėte spektaklį „Edipas Kolone“ (pagal R.Cappuccio pjesę). Tad Italija, jos publika Jums nesvetima, pažįstama. Šiuo metu Venecijos teatre kuriate spektaklį pagal H. Ibseno psichologinę dramą „Šmėklos“. Kas lėmė Venecijos ir būtent šio dramaturgo kūrinio pasirinkimą?
Pirma pažintis su Venecija įvyko, kai beveik prieš dvylika ar vienuolika metų kartu su Gabriele (Tuminaite – aut. past.) vedėme workshop‘ą teatrinės mokyklos studentams. Teko dėstyti, bet neilgai. Vėliau keletą kartų su spektakliais dalyvavome Spoleto teatro festivalyje, kurio meno direktorius buvo Giorgio Ferrara.
Po to buvo paskirtas meno vadovu trijų Veneto regiono teatrų – Venecijos, Padujos, Trevizo. Gana ilgai mane kvietė čia atvykti. Bet buvo labai sudėtingas metas – 100 metų Maskvos J. Vachtangovo teatro sukaktis: iškilmės, spektaklio „Karas ir taika“ paruošimas. Po to žadėjau atvykti čia.
Ibsenas gana sunkus, šiandien gal ne tiek populiarus, kaip buvo prieš du tris dešimtmečius. Jo pjesėse sprendžiami aštrūs socialiniai, moralės klausimai, parodomi nuodėmių atvėrimai: kai praeitis prasiveržia su negailestinga jėga ir sugriauna idilę. Ibsenas – ne mano svajonė, bet buvo pasiūlyta. Labai sunkiai renkuosi medžiagą – kaip kokią žmoną visam gyvenimui – niekaip nerandu ir negaliu apsispręsti ilgą laiką. Tai pasiūlė ir nebereikėjo man spręsti.
– Spektaklio anotacijoje pažymite, kad tiesą sunkiausia atskleisti, o šiame pastatyme reprezentuojamas ne tik šeimos paslapčių, bet ir mumyse visuose besislepiančių vaiduoklių atskleidimas. Kokią žinią norite perteikti šiuo spektakliu žiūrovui, kokią tiesą (at)skleisti?
– Kad visada save apgaudinėjame, jog mūsų gyvenimas gražesnis ir laimingesnis nei iš tiesų. Tai tarsi šydas, pro kurį žiūrime į problemas, bet norėdami išgyventi. Kad padėtume sau ir artimajam, kad ne kiekvieną dieną žvelgtume į bedugnę, nes pasaulis eina iš proto ir mums reikia teatro.
Kartais atsisakome to šydo ir atsiveria tiesa. Mus supurto koks nors įvykis gyvenime. Aplinkybės susiklosto taip, kad tas šydas sudraskomas, nubloškiamas ir atsiduriame prieš faktą, prieš žiaurią, negailestingą gyvenimo tiesą. Sustingstame, nežinome, ką daryti, esame pasimetę, bejėgiai ir vėl, kaip voras, piname savo šydą – kad šiek tiek pridengtume tą gyvenimo žiaurumą. Į gyvenimą žiūrime pro šydą, žinodami, kas už to šydo, bet kitaip negalėtume gyventi.
– Galbūt tuo ir aktualūs ibseniškieji personažai galėtų būti šiandienos visuomenei?
– Taip, gyvena tariamoje laimėje ir sėkmėje, gerovėje, bet praeitis vis tik stipri. XIX a.–XX a. viduryje buvo populiari tema – kad tėvų kaltes turi išpirkti vaikai. Tas pats ir su ligomis. Ne tik ligų, bet ir nuodėmių paveldėjimas, kurias turi ateities kartos išpirkti.
– Kaip sekėsi suformuoti aktorių komandą? Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Andrea Jonasson, garsiojo režisieriaus Giorgio Strehlerio našlė. Kuo Jums svarbus šis susitikimas, bendradarbiavimas?
– Atrinkome pasitardami su Giorgio Ferrara. Kastingo negalėjome padaryti, nes pakoregavo kovidas. Peržiūrėdavome nuotoliniu būdu, pasitardavome. Vieną iš pagrindinių herojų, atliekantį Osvaldo vaidmenį, Gianluca Merolli, pasiūliau aš pats, nes esame kartu dirbę Neapolyje, o aktorę Andreą Jonasson – Giorgio Ferrara.
Viena tokia keista aplinkybė, likimo ironija. Mano dievukai režisūroje buvo: Maskvoje – Efrosas, o Italijoje ir apskritai Europoje – Strehleris. Nebuvau su Strehleriu pažįstamas, bet jo spektaklius mačiau, dievinau. Skaičiau jo straipsnius ir apmąstymus apie gyvenimą, teatrą, domėjausi jo kūryba. Sėmiausi iš jo įkvėpimo, mokiausi. Neturėjau garbės jį pamatyti, susipažinti. Taip atsitiko, kad dabar dirbu su jo našle (Andrea Jonasson – aut. past). Kažkas įvyko. Lemtis. Tai atsakinga, žinoma. Ką pasakytų Strehleris? Kaip jisai sureaguotų? Ką jis dabar galvoja? Susitikimas – kitaip, kitokiu būdu, bet įvyko.
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti statant spektaklį su italais aktoriais, techniniu personalu, kaip sekasi perteikti jiems savo spektaklio idėją, koncepciją?
– Turėjau jau patirtį ir Neapolyje su aktoriais italais. Tik techninė komanda buvo lietuvių. Dėl to visa buvo paprasčiau ir greičiau. O čia esame apriboti.
Pirma, susiduriu su laiko problema. Kad per mėnesį būtų pastatytas spektaklis – mes taip nedirbame. Problema ir darbo valandos, reguliuojamos profsąjungos.
Antra, aktorinė profesinė aktorių parengtis. Andrea (Jonasson) yra didelės patirties aktorė. Iš karto supratau, jog tai – asmenybė. Neeilinė, talentinga aktorė. Kiti – jaučiami proveržiai. Tikiuosi, kad jie pasieks profesinį lygį, kurio mes norime. O kol kas jaučiasi mokyklų, patirties, profesionalumo skirtumas.
Kai daugiau laiko, tada vienas kitą galime geriau suprasti, padaryti. Bet tam reikia laiko – ir aktoriams, ir man. Per mėnesį pastatyti spektaklį mums kelia šypseną.
Kad visada save apgaudinėjame, jog mūsų gyvenimas gražesnis ir laimingesnis nei iš tiesų.
– Kokie italai aktoriai scenoje? Koks jų vaidybos stilius? Kaip vertinate Italijos teatrą apskritai?
– Jie dirba apriboti laiko limito, tai daro greitai, todėl neišvengia klišių. Kad išpildytų aktorinį darbą, griebiasi įprastų instrumentų – žinomų, paprastų, greitų, ko mes jau nebegalime sau leisti. Pas mus irgi trumpės spektaklio pastatymo laikas. Nebesugebėsime po tiek laiko statyti spektaklius – po keturis tris mėnesius. Daugiausia – pusantro. Ir pas mus tai atsiras. Viskas pradės brangti.
Jie tiki, kad vaidmenį galima parengti remiantis labai paprastomis sąvokomis: „Aš čia bijau, čia juokiuosi, bėgu, čia nurimau, užmigau“. Kitaip sakant, primityviai. Mūsų teatro mokykloje jau nebenaudoja tokių sąvokų ir instrumentų. Jie pasižymi sau: „Čia aš supykau“ ir pan. Negaliu pakęsti šito. Aš noriu aktorių orientuoti į veiksmą, į įvykį, kaip jis reaguoja – kaip į tai atsiliepia jo dvasia, nervai, kūnas ir tik tada spręsti, ar tu čia supykai ar nesupykai.
Dabar Italijoje sudėtinga teatro situacija. Duobė tokia. Bet praeis tas laikas. Būna taip, kad teatrinis gyvenimas apmiršta ir reikia laiko, kad vėl kažkas gimtų, atsirastų nauja banga.
– Nuo Vilniaus mažojo teatro įkūrimo deklaravote teatro kaip namų idėją. Ar ji dar įmanoma? Kas Jums dabar yra teatras?
– Dabar jau nebe. Labiau ansamblio idėja. Susitarimo, paslaptingo suokalbio grupė. Ansamblis, nedidelė kariauna, ganėtinai uždaro gyvenimo būdo, kuri užpultų žiūrovus su spektakliu. Čia jau ne namai, o gyvenimas bunkeryje. Apkasuose. Tvirtovėje, o ne erdviuose, šviesiuose namuose. Dabar mes esame bunkeryje, iš kurio galime užpulti. Su teatru, kaip su Trojos arkliu, įžengti į kitas šalis.
– Nemaža atsakomybė tenka ir režisieriui, ir aktoriui tame ansamblyje, ypač prieš spektaklio premjerą…
– Taip, tame dalyvauja visi. Tai visada įvyksta prieš keletą dienų – ar rytoj, ar poryt įvyks stebuklas ir suskambės nata – neklaidinga, reikalinga nata. Nes vis dėlto per tą mėnesį užčiuopėme temą – sukurti šydą, t. y. melagingus idealus, per šydą apgaudinėjant save. Ta tema – tiesos regėjimas – ji jau gyva juose, tik dar turi prasiveržti. O tam dar yra keletą dienų, kad atsipalaiduotų, pasitikėtų savimi, pamatytų vienas kitą, nugalėtų baimę ir tada, kai baimės jau nebeliks, – pamatys šalia esantį partnerį, atsiras ryšys – čia pradžia to stebuklo, kurio laukiam.
– Kokios temos Jums aktualios kuriant spektaklius, renkantis juos?
– Dabar gyvename apgaulės ir melo pasaulyje, kad tai tapo įprasta. Meluoti, apgauti – norma. Anksčiau tai buvo nuodėmė ar sąžinės dalykas, dabar taip nėra. Kaip vienoje iš Gogolio pjesių – neapgavęs, apie ką gi pakalbėsi? Tai ta tema – apgaulės ir gyvenimo apgaulėje ir kaip sudraskyti tos apgaulės skudurus – labai sudėtinga.
Žūsta žmogus, žūsta ryšiai toje apgaulėje. Mokame apgauti, net nepastebėsi. Tapome profesionalais. Bet tuo pačiu naikinami giluminiai santykiai, dingsta ramybė, grožio sąvoka, harmonija – nebeklausome, nebegirdime. Tie amžinieji arba šventieji dalykai, kuriais tikėjome, kuriais mūsų tėvai tikėjo, jie naikinami, žūsta.
Dabar Italijoje sudėtinga teatro situacija. Duobė tokia. Bet praeis tas laikas.
– Kokia teatro misija šiame kontekste? Kokia Jūsų teatro vizija? Kaip vertinate šiandienos teatrą?
– Teatro misija ir yra harmonizuoti pasaulį. Nieko šventesnio ir nėra. Tik tai būdamas amžiuje gali suprasti. Iš pradžių laužai stereotipus, ieškai formų.
Teatras galėjo atsirasti tik šiltuose kraštuose – kur galėjai po atviru dangumi vaidinti. Toliau, einant į Šiaurę, į Rytus, reikalingas buvo stogas, atsirado ta juodoji dėžutė, be langų. Kaip ten įkvėpti gyvenimą? Tai mįslė. Ji bandoma įminti įvairiai. Iš bejėgiškumo arba iš noro pasireikšti, nustebinti, pasirodyti reikšmingu imamasi ieškoti formų, įvairių techninių priemonių, bet teatras nespės paskui tai eiti. Niekas nespės keisti techninio aprūpinimo kas tris keturis metus (naujausios aparatūros, garso, šviesos sistemų).
Ateina nauja karta ir viskas greitai keičiasi. Teatras nespės ir nereikia. Reikia vėl grįžti arba gyventi suvokiant pirmapradę juodos dėžutės prasmę – tą juodąją dėžę, kur nereikia nei ekrano, nieko, tik žmogaus. Žmogaus, kuris pavaizduotas Leonardo da Vinci apskritime. Tyrinėti jį – be jokių instaliacijų, ekranų, imitacijų.
Jei gyvename mele, tai ir teatre pradedame tuo gyventi. Ne taip lengvai įvyksta aktorinė sėkmė arba, kaip mes sakome, persikūnijimai, išgyvenimai. Tai vargina žmogų, todėl griebiamasi papildomų priemonių, kad būtų greičiau. Imituoja, vaizduoja, giluminės prasmės keičiamos į techniką, prisidengiama. Kadangi gyvenime meluojame, tai ir scenoje meluojame. Visi susitaikome. Aš supykau ir sakau: „Sustokim!“. Taip ir įvyko, kad ten dabar perversmas Maskvoje (Vachtangovo teatre – aut. past.). Čia, Venecijoje – tik mažas atspindys to, ką noriu padaryti.
Žinoma, norėčiau būti misionieriumi. Man siūlo dėstyti Venecijoje studentams. Statyti su studentais spektaklį kaip mokomąjį, kartu supažindinant su mano darbo metodu. Ferrara mane kviečia bendradarbiauti trejus metus – ir Paduvoje, ir Venecijoje. Žiūrėsim, kaip gyvenimas klostysis.
– Pasak N.Gumiliovo, ne kalba ir teritorija vienija tautą, o svajonės. Esate minėjęs, kad turi būti didžiulė svajonė, net ne planai, ne tikslai. Koks Jūsų svajonės kodas? Kokios Jūsų kūrybinės svajonės, kūrybiniai planai?
– Kad skanus vaisius būtų, kad vagys brautųsi. Kad pultų visi tų vaisių, o aš saugočiau arba dosnus būčiau. Tiek daug, kad galėčiau visiems padalinti. Nevokit naktimis, ateikit, duosiu ryte. Pats duosiu. Arba išmokysiu jus auginti, ir visas pasaulis, visas kraštas bus puikus, gražus. Kaip sodas. Kiekvienas turės savo sodą.
