Kviečiame skaityti pokalbį su ,,Budrugana Lietuva“ aktorėmis Adelina Skalandyte-Šimone ir Egle Agota Matulyte.
– Esate vienintelis rankų šešėlių teatras Lietuvoje. Kaip gimė idėja pradėti tokią veiklą?
Adelina: Viskas prasidėjo tada, kai dar būdami aktorinio meistriškumo studentai, pirmame kurse nuvykę į Sakartvelą, Tbilisį, pamatėme rankų šešėlių teatro ,,Budrugana Gagra“ spektaklį. Tuomet visi pirmą kartą gyvai matėme, kokį stebuklą gali sukurti rankos. Tai ir buvo kertinis apsisprendimo momentas, kuris lėmė, kad prie aktorinio specialybės lygiagrečiai nersime ir į rankų šešėlių teatro pasaulį.
– Kodėl pasivadinote „Budrugana Lietuva“, kokia to reikšmė?
Eglė: Tai pavadinimas, kurį mums perdavė mūsų teatro mokytojai iš Sakartvelo. Kaip žinia, jų rankų šešėlių teatro pavadinimas – ,,Budrugana Gagra“. Budrugana – senas kartveliškas žodis, reiškiantis keliaujantį teatrą, o „Gagra“ – Sakartvelo miestelis Abchazijoje, žymintis dabartinės teatro trupės narių kilmės vietą.
Tad mūsų teatro trupės pavadinimą – po intensyvių studijų Sakartvele, suteikė mums mūsų režisierius Gela Kandelaki, patikėdamas, jog galime skleisti „Budrugana“ vardą, ir pakeisdamas tik žodį „Gagra“ į „Lietuva“.
– Jei neklystu, visi „Budrugana Lietuva“ komandos nariai esate profesionalūs aktoriai, kuo jus patraukė būtent rankų šešėlių teatras, o ne tradiciniai, mums įprasti, teatriniai pastatymai?
Adelina: Taip, visi esame profesionalūs aktoriai. Rankų šešėlių teatras mane ypač žavi savo technikos subtilumu – galimybe minimaliomis priemonėmis, tik rankomis ir šviesa, papasakoti širdį paliečiančias istorijas. Ši unikali teatro kalba, reta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, leidžia mums ne tik išsiskirti, bet ir praturtinti profesionaliojo teatro lauką tiek mūsų šalyje, tiek už jos ribų.
Rankų šešėlių teatras mane ypač žavi savo technikos subtilumu – galimybe minimaliomis priemonėmis, tik rankomis ir šviesa, papasakoti širdį paliečiančias istorijas.
– Papasakokite, kas gi tas rankų šešėlių teatras. Atrodo, jog jau pavadinimas diktuoja, jog nuo kitų šešėlių teatrų skiriatės, jog „vaidinate“ rankomis, ar yra dar kažkokių išskirtinumų?
Eglė: Tiesa, mūsų teatras išsiskiria tuo, jog į savo spektaklius įtraukiame unikalią ir teatro scenoje retai profesionaliai atliekamą – rankų šešėlių teatro techniką. Net neabejojame, jog daugelis moka savo rankomis sudėlioti šuniuką ar sraigę. Tačiau rankų šešėlių teatro technika – daug subtilesnė ir sudėtingesnė nei tai. Norint ją įvaldyti profesionaliai, jog rankos būtų plastiškos, miklios ir gebėtų čia ir dabar keisti vieną figūrą į kitą – reikia ne vienerių metų praktikos, nuolatinės rankų mankštos, kiekvieno personažo kruopštaus ir juvelyriško „atidirbimo“.
Taip pat, rankų šešėlių teatro technikoje – nepamatysi karpinių ar lėlių už ekrano – viskas kuriama tik aktoriaus rankomis.
– Ar galite papasakoti apie naujo spektaklio kūrimo procesą? Kiek kūrinio – improvizuota, o kiek suplanuota?
Adelina: Naujo spektaklio kūrybinis procesas prasideda nuo improvizacijų ir paieškų. Jei atsiranda personažas, kurio dar nesame įvaldę, įsijungiame šviesą, keliame rankas į ekraną ir ieškome.
Kai personažą atrandame, pereiname prie scenų kūrimo – tarsi choreografinių schemų, kuriose kiekvienas aktorius žino savo pradžios ir pabaigos taškus, tačiau viduje lieka laisvė improvizuoti. Tai ir yra žaviausia teatro dalis – planuoti ir repetuoti, bet scenoje vis tiek atsitinka gyvenimas, o tada gelbsti tik improvizacija.
Tai ir yra žaviausia teatro dalis – planuoti ir repetuoti, bet scenoje vis tiek atsitinka gyvenimas, o tada gelbsti tik improvizacija.
– Kaip sugalvojate naujas istorijas ar temas savo rankų šešėlių spektakliams?
Eglė: Įvairiai. Kiekvienas mūsų teatro spektaklis, turi vis kitą atsiradimo istoriją. Kartais spektaklio temą atsineša iš šalies pas mus ateinantis režisierius, kartais, kas nors iš aktorių turi kokią nors svajonę, kurią nori išpildyti scenoje.
– Įdomu, kaip vyksta šio išskirtinio teatro meno repeticijos, papasakokite.
Adelina: Mūsų repeticijos būna labai įvairios. Kadangi esame nepriklausomas teatras, daugybę atsakomybių dalinamės tarpusavyje, todėl stengiamės, kad techniniai ir organizaciniai procesai neužgožtų kūrybinio darbo.
Priklausomai nuo spektaklio ar projekto, kurio imamės, repeticijas planuojame kruopščiai, aiškiai apibrėždami laiką. Kadangi rankų šešėlių technika reikalauja ištvermės, ilgai iškeltos rankos gali tapti iššūkiu. Todėl dažniau repetuojame trumpesniais intervalais, siekdami išlaikyti kokybę ir draugišką tarpusavio santykį.
– Kokie yra didžiausi techniniai iššūkiai atliekant rankų šešėlių teatro pasirodymus?
Eglė: Kaip ir Adelina minėjo, vienas didžiausių iššūkių yra fizinė ištvermė ir fizinis pasiruošimas, kuris yra labai specifinis. Įprastai mūsų spektakliai trunka apie valandą, tad tenka ilgai stovėti nepatogiose kūno pozicijose, įvairiai pasilenkus, pritūpus, pasistiebus, kad vaizdas ekrane būtų nepriekaištingas.
– Kiek svarbi rankos padėtis ir pirštų valdymas kuriant realistines ar simbolines figūras? Ar specialiai to mokotės?
Adelina: Kiekvienas judesys, net ir mažiausias piršto pasikeitimas, gali pakeisti visą figūrą – suteikti jai gyvybės, jausmo ar net emocinį krūvį. Pavyzdžiui, kuriant meškiuko personažą, teko atidirbti kiekvieną mažą judesį. Nepaisant teisingai sudėtos pirštų kombinacijos, labai svarbu tinkamu kampu atrasti šešėlį, nes šviesa skirtingose ekrano pusėse krinta kitaip. Laikui bėgant visa teorija pasimiršta ir lieka tik organiškas veikimas – kai rankos ir šviesa jau veikia kartu beveik instinktyviai.
– Ar yra kokių nors specialių įrankių ar rekvizitų, kuriuos naudojate šešėlių efektams paryškinti, ar viską lemia rankos ir šviesa?
Eglė: Kartais, norėdami pasiekti stipresnį efektą ar geriau atskleisti istoriją, naudojame skirtingus šviesos šaltinius, įvairiausius prožektorius, objektus, kurie skirtingai gaudo ir laužia šviesą. arba tiesiog paprasčiausią projektorių. Tai gali įnešti daugiau spalvų, gyvybės ir dinamikos į įprastai juodai baltą šešėlių teatro pasaulį.
– Ar į savo pasirodymus įtraukiate muziką ar garsą? Jei taip, kaip tai papildo vizualinį pasakojimą?
Adelina: Įtraukiame. Garsas neretai tampa paskutiniu akcentu žiūrovo suvokimo kelyje, kai jis pirmą kartą pamato personažą. Jis tarsi sudeda visus taškus ant „i“, leidžia žiūrovui išgyventi tikrą, atgyjantį personažą. Tuo tarpu muzika kuria atmosferą, kuri ne tik papildo spektaklį, bet ir kviečia žiūrovą keliauti kartu su pasakojama istorija.
– Lietuvoje nėra rankų šešėlių teatro praktikų ar studijų. Kaip išmokote šio Lietuvoje unikalaus teatro meno? Ar sėmėtės įkvėpimo iš užsienio teatralų?
Eglė: Mūsų teatrui teko garbė pirmiesiems į Lietuvą „parvežti“ rankų šešėlių teatro techniką, kuri iki tol šalyje nebuvo naudojama ilgalaikėje praktikoje. Tam prireikė dvejų metų intensyvių studijų Sakartvele, Tbilisyje, rankų šešėlių teatre „Budrugana Gagra“.
Šis teatras tradicines rankų šešėlių figūras ištobulino iki 3D animaciją primenančių gyvų personažų – judrių, bendraujančių ir jausmingų.
Aktorius ir mūsų šešėlių teatro mokytojas Vadimas Šubitidzė kartu su režisieriumi Gela Kandelaki mus, tuometinius aktorinio meistriškumo studentus, mokė su atsidavimu ir reiklumą primenančia sportine disciplina.
Žinoma, jog po šių intensyvių dvejų metų studijų dabar jau ir mes patys aštunti metai tęsiame savo teatro veiklą ir su kiekvienu nauju spektakliu imame ieškoti naujų šešėlinių figūrų, jas tobuliname, treniruojame, jog ilgainiui ir jos būtų tokios pat gyvybingos, kaip tos, kurias parsivežėme iš Sakartvelo.
– Gal žinote, kiek tokių teatrų išvis šiuo metu yra visame pasaulyje?
Adelina: Šis klausimas sukasi mūsų akiratyje, nes nuolat ieškome bendraminčių ir norime skleisti šį unikalų meną plačiau. Neseniai dalyvavome tarptautiniame seniausiame šešėlių teatrų festivalyje Europoje, ir mūsų rankų šešėlių teatras buvo vienintelis, atstovaujantis šiai technikai.
Mūsų žiniomis, teatrų, kurie kaip pagrindinę meninę išraišką naudoja rankų šešėlius, yra vos keletas – Sakartvele, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje. Turime svajonę vieną dieną sukurti festivalį, kuriame suvažiuotų visi teatrai, dirbantys su rankų šešėliais, ir galėtume kartu dalytis patirtimi, įkvėpti vieni kitus bei populiarinti šį nepaprastą meno žanrą.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje nėra daugiau tokio tipo teatrų?
Eglė: Pirmiausia, šis teatro žanras reikalauja nuolatinio meistriškumo tobulinimo ir išskirtinio kūrybinio atsidavimo. Studijų metu Sakartvele mūsų režisierius Gela Kandelaki dažnai sakydavo, jog šis žanras, dėl griežtos disciplinos ir techniško atlikimo, primena baletą. Tačiau tikiu, vien tik intensyvių poros metų studijų Sakartvele nepakanka – norint suburti ir išlaikyti teatro trupę. Tam reikia turėti ne tik meninių gebėjimų, bet ir administracinių, vadybinių, techninių žinių bei užtikrintų finansavimo šaltinių.
Džiaugiamės, kad mūsų trupėje yra žmonių, kurie ne vaidina, bet ir daug laiko skiria sritims, padedančioms išlaikyti teatro veiklą. Jų pastangomis jau aštuntus metus puoselėjame savo trupę ir plečiame spektaklių repertuarą.
– Kaip manote, kokį didžiausią savo laimėjimą iki šiol pasiekėte rankų šešėlių teatro srityje?
Adelina: Šį rudenį, gavę Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, turėjome galimybę dalyvauti seniausiame ir vieninteliame Europoje šešėlių teatro festivalyje, kuris nuo 1989 metų Švabijos Gmiundo miestelį Vokietijoje paverčia tikra šešėlių teatro sostine.
Galimybė dalyvauti tokio masto festivalyje, kasdien stebėti įvairiausius tradicinius ir šiuolaikinius šešėlių teatro pasirodymus, kelti kvalifikaciją šešėlių teatro mokymuose bei mums pačioms vesti rankų šešėlių seminarą kitiems profesionalams – tai didžiulis laimėjimas ir itin reta proga.
Šešėlių teatras pasaulyje laikomas viena iš pirmųjų teatro formų, todėl dalyvauti šiame festivalyje – nepaprastai įkvepianti ir praturtinanti patirtis. Tarp daugybės profesionalų iš įvairių pasaulio šalių mes buvome vieninteliai, atstovavę rankų šešėlių teatrui. Sulaukėme daug palaikymo ir paskatinimų tęsti šios unikalios teatro formos puoselėjimą.
Tarp daugybės profesionalų iš įvairių pasaulio šalių mes buvome vieninteliai, atstovavę rankų šešėlių teatrui.
– 2019 metais įkūrėte savo teatro stovyklą ,,Išlaisvink šešėlį“ vaikams ir paaugliams, kuo pasižymi ši stovykla? Kam rekomenduojate joje apsilankyti?
Eglė: Tai stovykla, kurioje tiek vaikai, tiek paaugliai neria mokytis įvairiausių teatro ir aktorinio meistriškumo subtilybių bei mokosi šios sudėtingos, bet kartu ir labai žaismingos – rankų šešėlių teatro technikos.
Stovyklose su nakvyne dalyviai per savaitę sukuria spektaklį ir išbando save skirtinguose vaidmenyse: aktoriaus, režisieriaus ar dramaturgo, vaidina patys arba kuria spektaklio personažus rankomis. Tačiau tiek mums, tiek dalyviams, net neabejojame, stovykla yra ne tik teatras, ši stovykla reiškia ir savęs įgalinimą, bendruomenės kūrimą, naujų ryšių mezgimą bei savo vidinio kūrėjo išlaisvinimą.
Todėl rekomenduojame apsilankyti ne tik tiems, kurie lanko teatro būrelius ar mėgsta vaidinti, rekomenduojame apsilankyti visiems, kurių gyvenimo variklis yra smalsumas ir noras išbandyti naujoves.
– Pasidomėjus apie jus internete, susidaro įspūdis, jog teatras daugiau skirtas vaikams ir jaunimui. Ar kuriate spektaklius ir suaugusiems?
Adelina: Nors esame kūrę spektaklius ir suaugusiesiems, šiuo metu mūsų teatro repertuarą sudaro spektakliai, skirti vaikams ir šeimoms. Jaučiame, kaip mūsų auganti žiūrovų bendruomenė bręsta kartu su mumis, todėl teatro planuose jau numatyti ir spektakliai suaugusiems.
– Ar rankų šešėlių meno gali išmokti kiekvienas norintis? Kaip tai padaryti?
Eglė: Šiuo metu, norint profesionaliai įvaldyti rankų šešėlių teatro techniką, tokių galimybių nėra, kadangi nei studijų, nei ilgalaikių mokymų šioje srityje niekas nevykdo. Kaip žinia, šios srities profesionalų yra tikrai mažai.
Tačiau pasaulyje sutiktume ne vieną menininką ar šešėlių teatro aistruolį, kuris pats internete išmokęs įvairiausių figūrų ir įdėjęs kiek daugiau pastangų ir laiko, jau džiugina begales „TikTok“ platformos žiūrovų.
– Kaip manote, kodėl toks teatras reikalingas? Ką tikitės, kad žiūrovai išsineš iš jūsų pasirodymų?
Adelina: Manau, kad toks teatras yra paveikus, nes būtent čia susipina meistriškumas bei atviras santykis į žiūrovą. Tikiu, kad po rankų šešėlių teatro spektaklio žiūrovai gali išsinešti ne tik idėjų ir įkvėpimo žaisti rankų šešėliais namie, bet ir patirti stebuklą, kai be didelių efektų, naudojant tik rankas ir šviesą, atgyja personažai. Visi jie gyvena kiekvieno mūsų rankose.
