– Festivalis pakvies įvertinti debiutuojančių kūrėjų darbus. Kaip apibūdintumėte jaunąją režisierių, aktorių kartą?
– Labai vitališki, itin spalvingi. Kiekviena epocha turėjo savo herojus, buvimo būdą, tam tikrą atmosferą. Buvo pankų, hipių, forsų periodai, dabar tų srovių begalės. O dabar pabūnu metus gotu, kitus tampu skustagalviu, trečius intelektualu, penktus stoju į aktorinį, nes visko pabandžiau ir noriu visą tai išreikšti. Kitas dalykas, jie yra labai sudėtingoje situacijoje, nes šio begalinio informacinio srauto epochoje jie vargšai turi atsirinkti.
– Jei sovietmečiu mūsų aktoriai lygiavosi į rusų teatro ir kino elitą, tai į ką dabar žiūri būsimieji aktoriai?
– Dirbame su kino aktorių kursu. Studijų pradžioje jie gavo užduotį išsirinkti kokį nors filmą, kažkokią sceną iš filmo ir ją suvaidinti. Daugiausiai studentai rinkosi Holivudo filmus. Štai jums ir atsakymas. Aišku, negali sakyti, juos domina ir rusų, ir italų, ir prancūzų klasika. Jie tai žiūri, svarsto, lygina.
Vienas pagrindinių dėstytojo uždavinių yra neprimesti savo suvokimo apie teatrą, savo vaidybos stiliaus. Tai reiškia, kad mokytojas jokiu būdu neturėtų rodyti, kaip vaidinti. Tu tik kalbi, aiškiniesi, tik rodai kelią, kuriuo galbūt būtų galima eiti arba kuriuo būtų galima neiti.
Nežiūrint į tai, kad ši karta žymiai laisvesnė, provokuojanti tiek save, tiek kitus, pirmus dvejus metus tau reikia nuo tų žmonių nukrapštinėti visas stereotipines šiukšles, kurių jie prisirenka iš tų holivudinių filmų. Jie jau žino, kaip jiems vaidinti, nes žavisi tais aktoriais, tais filmais. O tikrasis „jis“ būna taip giliai paslėptas, kad būna žiauriai sunku jį atkasti. Manyčiau, pagrindinis akademijos uždavinys ir yra atrasti individualųjį „aš“.
– Ar nėra sunku tą savąjį „aš“atrasti dar ir dėl to, kad be holivudinių stereotipų jie persismelkia savo mokytojų pozicija ir juose tada matai A.Giniotį, G.Varną, V.Kuodytę?
– Vienas pagrindinių dėstytojo uždavinių yra neprimesti savo suvokimo apie teatrą, savo vaidybos stiliaus. Tai reiškia, kad mokytojas jokiu būdu neturėtų rodyti, kaip vaidinti. Tu tik kalbi, aiškiniesi, tik rodai kelią, kuriuo galbūt būtų galima eiti arba kuriuo būtų galima neiti.
– Kaip keičiasi žmonės nuo įstojimo iki diplominių darbų pristatymo. Kaip greitai atsiskleidžia jų individualumas?
– Per ketverius metus, kiek trunka studijos, savojo „aš“ nerasi. Tu galbūt gali kaip žmogus susipažinti su savimi. Ši profesija yra gilinimasis į save. Aktorystė tau pateikia netikėtą siurprizą, kad tu po tų ketverių metų visiškai pasikeiti, net ir po metų labai pasikeiti. Tu liūdnėji, nes susipažįsti su tam tikromis savo pusėmis, kurių net neįtarei turįs. Tas liūdesys susijęs ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Tu susiduri su literatūra, kurios niekada neskaitei, ir kurioje kalbama apie tikrąsias vertybes. Ir dar praktinė pusė – būdamas studentu neturi galimybės dažnai pasibandyti scenoje. Ateini į teatrą, jeigu ateini, ir čia dar atrandi sceninę tiesą, savo sceninį „aš“ per personažus. Čia tavęs laukia trečia akis – režisierius. Tai gali būti O.Koršunovas ar A.Latėnas. A.Latėnas labai analizuoja psichologiją, o O.Koršunovo spektakliuose, be psichologijos, yra ir labai daug formos. Jaunas žmogus, kuris iki šiol nebuvo susidūręs su tokiais skirtumais, gali būti šokiruotas. Bet tame yra ir teigiamų pusių. Kuo įvairesnių režisierių pabandys aktoriai, tuo geriau, tada jie galės reikštis taip, kad geriausiai atsiskleistų jų individualybė. Tik kad Lietuvoje aktorių yra daug, o režisierius galima ant pirštų suskaičiuot.
– Kokias galimybes įsidarbinti teatre turi studijas baigę aktoriai?
– Dalis būsimųjų aktorių vos įstoję ima galvoti, kaip jiems išgyventi. Jie ieško pažinčių, dairosi, kur būtų galima įsidarbinti. Mūsų laikais tai buvo neįmanomas dalykas, aišku, mūsų programos buvo žymiai turtingesnės. Dabar programos taip apkarpytos, kad jie automatiškai turi daugiau laiko ir pradeda galvoti, kaip reikės išgyventi, kai niekas jų nepriims.
Todėl dabartinis jaunimas ieško kitų terpių. Jie stato kamerinius spektaklius, ieško netradicinių erdvių, rėmėjų.
Manyčiau, reikėtų restruktūrizuoti teatrus, jie turėtų įsileisti jaunimą, turėtų suprasti, kad kiekvienais metais paruošiama didelė grupė jaunų žmonių. Ir aš kalbu tik apie Vilnių, bet juk dar yra Klaipėda, Šiauliai. Aš sutikčiau, kad žymiai rečiau būtų renkami kursai.
– Kokį teatrą matote ateityje? Ar jis labai pasikeis?
– Jau keičiasi. Jei prisimenate režisierių H.Vancevičių, tai tokio teatro jau niekur nebeišvysi, nebent gal provincijoje. Imkim Žemaitės „Marčią“ ir pastatykim nesušiuolaikindami – man atrodo, tikrai būtų unikalu, o jei dar lieptume vaidinti jauniems aktoriams... Neseniai J.Vaitkus pastatė „Atžalyną“, tai patikėkit, tam jaunam aktoriui buvo be galo sunku susidoroti su šia užduotimi. Man atrodo, informacinių technologijų apsuptam žmogui nelengva įtikinamai pasakyti tekstą: „Bėgam palakstyti po pušyną!“, kurį sako vaikinas vaikinui. Tai žymiai sunkiau nei suvaidinti bet kokią šiuolaikinę dramą su keiksmažodžiais, šiuolaikiškais „bajeriais“. Bet man buvo nuostabus atradimas, kad tie jauni žmonės susidorojo. Jie sugebėjo patikėti ir įtikinti savo bendraamžį žiūrovą.
Kita tendencija – interaktyvus teatras, dabar kas trečias spektaklis toks. Mane, pavyzdžiui, tas ėjimas į žiūrovą šiek tiek atstumia. Man priimtinesnė ketvirta siena, kur aš esu žiūrovas ir tu prie manęs nelįsk. Aš viską suprantu, viską jaučiu, bet aš noriu ir likti žiūrovas. Tuo tarpu jaunimui tas klasikinis teatras jau yra primityvus ir banalus.
Man atrodo, kad teatro erdvės labai keisis, greičiausiai, liks tik kelios tikros klasikinės teatro dėžutės, o visa kita vyks kažkur. Man tai atrodo smagu.
Kita tendencija – interaktyvus teatras, dabar kas trečias spektaklis toks. Mane, pavyzdžiui, tas ėjimas į žiūrovą šiek tiek atstumia. Man priimtinesnė ketvirta siena, kur aš esu žiūrovas ir tu prie manęs nelįsk. Aš viską suprantu, viską jaučiu, bet aš noriu ir likti žiūrovas. Tuo tarpu jaunimui tas klasikinis teatras jau yra primityvus ir banalus.
– Ką festivalyje parodys jūsų auklėtiniai?
– Tai bus keturios mini pjesės. „Prisilietimas“ – keturių žmonių pjesė, kurią jie repetuoja apie dvejus metus ir man labai smagu, kad jie jos nemetė, nes ten gvildenamos jausmų temos, kurios šioje amžiaus kategorijoje labai jaudina. Jie visi greitai kurs šeimas ir apie tai kalbėti yra ypač svarbu. Vaikinų duetas analizuoja Dievo ir savižudybės problemą. Trečias kūrinys yra apie dugne atsidūrusius merginą ir vaikiną, kurie bando rasti prasmę vienas kitame. Ketvirtas darbas yra merginų duetas, pasakojantis apie prostituciją. Visos temos socialinės. Šis kursas nori kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, paprasta, nepoetizuota kalba.
– Ar jauni žmonės turi pakankamai medžiagos?
– Yra, juk rengiamas „Versmės“ festivalis, kuriame pristatoma šiuolaikinė dramaturgija, mes turime dramaturgų kursą akademijoje. Jauni žmonės daug rašo, tik, deja, tai dažnai nesuvaidinama, nes rašoma ne pjesės stiliumi. Jie galvoja apie literatūrinį kūrinį, o ne apie kūrinį, skirtą teatrui. To mokoma, bet ne visada išmokoma. Tikrai yra nemažai pjesių, kurios yra laimėjusios prizus ir išvydusios teatrų scenas. Tarkim, yra aktorių kursas, bet iš jų kažkas pradeda rašyti, suprasdamas, ko reikia. Taip kad medžiagos yra, nors žinoma, lietuviškos dramaturgijos norėtųsi daugiau. Mat turime daug problemų su vertimais, tiek iš anglų, tiek iš rusų kalbų. Studentai, neturėdami jokių lėšų profesionaliems vertimams, patys verčiasi tuos tekstus. Ir mes leidžiame tai vaidinti, suprasdami, kad jiems kiti dalykai svarbesni už žodį.
– Ar prisimenate savo debiutą?
– Žinoma, aš buvau trečiame kurse ir didysis E.Nekrošius pakvietė mane į A.Puškino „Mažąsias tragedijas“, kur suvaidinau Laurą. Prisimenu vieną labai paprastą dalyką, kad išėjusi į sceną supratau nieko nemokanti...
