Spektaklis pastatytas pagal Bartoszo Połońskio romaną „Robčikas“, kuris leidžia pažvelgti į lenkų jaunimo gyvenimą Vilniuje. Romano veikėjai, kuriuos scenoje įkūnija talentingi jauni aktoriai, perteikia sudėtingus tapatybės klausimus ir savo unikalumu kviečia žiūrovus reflektuoti apie jų pačių gyvenimo pasirinkimus bei vertybes.
Šio spektaklio kūrėjai ypatingą dėmesį skyrė kalbai. Romano ir spektaklio veikėjai vartoja autentišką Vilniaus lenkų slengą, kuris, kaip teigia teatro kritikė Maria Makurak, tampa pagrindu kelti klausimus apie kalbos svarbą ir jos ryšį su identitetu. „Jei, pasak Czesławo Miłoszo, žmogus tikrai būna savimi tik savo kalboje, tuomet šis spektaklis yra ne tik apie kabą, bet ir apie tapatybę“, – sako ji.
Pats romano autorius Bartoszas Połońskis teigia: „Man buvo labai svarbu, kad pasakojimas būtų įtikinamas ir realistiškas. Norėjau, kad atrodytų, jog kažkur žiūrėdamas iš šono nufilmavau personažus ir juos pateikiau, iškirpdamas ir palikdamas tik svarbiausias dalis – dėl to jaučiamas realistiškumas, dokumentiškumas.“
Įdomu tai, kad spektaklis „Robčik“, pasirodęs anksčiau nei knyga, padėjo patobulinti jos dialogus. „Spektaklio dėka galėjau panaudoti aktorių improvizuotus dialogus ir taip pagilinti bei suteikti didesnio realistiškumo „Robčiko“ turiniui,“ – priduria Połońskis. Ši autentiškumo siekiamybė atsispindi ir spektaklyje, suteikiančiame žiūrovams galimybę pažinti „vilensko“ jaunimo kasdienybę be jokių filtrų.
Donatas Puslys, apžvelgdamas romaną „Robčikas“, pabrėžia, kad šis kūrinys išsiskiria egzotika ir kviečia lietuvius susipažinti su vadinamaisiais „tuteišais“ bei įveikti istorinių ir kultūrinių stereotipų barjerus. „Romane gausu tokio juoko, kuris suartina žmones ir leidžia pamatyti asmenybes su visais jų iššūkiais, viltimis ir skausmais“, – teigia jis.
Filosofas Viktoras Bachmetjevas pastebi, kad „Robčikas“ nėra vien tik egzotika, bet ir drąsi Vilniaus tikrovės analizė. „‘Robčiko’ laikas yra dabar, vieta yra čia (Naujanai, Pilsudskio kapas, Mickevičiaus paminklas, Pašilai), kalba – ta, kuria nebūtinai kalbam, bet kurią girdim nuolat: iš autoservisų darbuotojų, taksistų ir pan. Šis artumas knygai neleis išpopuliarėti – tokio Vilniaus mes nenorime matyti... Man gi, priešingai, toks Vilnius pats įdomiausias, tad ir romaną perskaičiau su malonumu.“ Tokia artima, neapšlifuota Vilniaus kasdienybė, pasak Bachmetjevo, daro kūrinį nepatogų, bet būtent dėl to – tikrą ir vertą patyrimo.
Spektaklis – tai ne tik proga susipažinti su „vilensko“ jaunimo kasdienybe, bet ir pasinerti į emocinį, kultūrinį bei kalbinį Vilniaus pasaulį.
