Pirmą kartą teatro istorijoje repeticijos vyko ir nuotoliu – režisierius, būdamas karo niokojamoje Ukrainoje, aktorius repeticijų salėje stebėjo kompiuterio ekrane. Kūrybos tokios neeilinės aplinkybės nesustabdė, S.Žyrkovui pavyko atvažiuoti į Lietuvą ir likusias aštuonias dienas iki premjeros ruoštis gyvai. Spektaklis buvo jautriai pasitiktas žiūrovų sausakimšoje Vilniaus mažojo teatro salėje. Eskizas „Saša, išnešk šiukšles“ pernai tapo vienu iš festivalio „DramaFest“ nugalėtojų.
„Teatras visų pirma – ne pastatas, o žmonės, kurie mane palaikė šiuo sudėtingu laiku ir suteikė galimybę užbaigti kūrybos procesą. Už tai esu be galo dėkingas. Manau, kad teatras turi mokyti mus empatijos vieni kitiems, teatras turi nugalėti karą“, – įsitikinęs režisierius Stasas Žyrkovas.
Nors pjesėje yra aiškių užuominų į neseną Ukrainos istoriją, skirtingus žanrus supinantis kūrinys kartu atskleidžia archetipines santykių temas ir istorijos kataklizmų poveikį paprastų žmonių gyvenimui. Pačios Natalijos Vorožbit patėvis buvo karininkas, miręs prieš 2014 m. įvykius Ukrainoje. Taigi pjesę įkvėpė asmeninė dramaturgės patirtis, siekis apmąstyti tėvo mirtį.
„Pjesė „Saša, išnešk šiukšles“ buvo parašyta 2014 m. Kiek anksčiau mirė mano patėvis, jis buvo pulkininkas. Man tai buvo skaudi netektis. Karui prasidėjus, galvojau, ką jis darytų dabar, jei būtų gyvas. Tai tapo šio kūrinio įkvėpimu“, – sako N.Vorožbit.
„Visame šitame naujienų sraute labai svarbu išryškinti ir palaikyti žmones ir įvykius, kurie suteikia vilties ir tikėjimo, kad vis dėl to susitelkę, atlikdami savo darbus, mes galime prisidėti prie pasaulinės tvarkos atstatymo“, – teigia Valstybinio Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė.
Ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesė „САША, ВИНЕСИ СМІТТЯ („Saša, išnešk šiukšles“) kalba apie šiuolaikinę Ukrainą, Maidano atgarsius, nelengvą ukrainiečių moterų dalią, apie mirtį. Saša (akt. Tomas Stirna) – neseniai miręs karininkas, manantis, kad mirtis yra visiškai nederamas pasiteisinimas vyrui, prisiekusiam ginti tėvynę. Dėl to jis yra pasiryžęs atsiliepti į šeštąją mobilizaciją, grįžti į politinių neramumų kamuojamą Ukrainą, ir eiti į mūšio lauką. Jo našlė (akt. Neringa Būtytė) bei nėščia podukra (akt. Miglė Polikevičiūtė) su tuo nesutinka, jos nenori dar kartą patirti netekties skausmo. Kūrinys, kuriame galima atpažinti ukrainiečių literatūros misticizmo tradiciją, klausia, kaip gyventi, praradus artimą žmogų, kaip susitaikyti su mirtimi.
„Man atrodo, kad su artimų žmonių netektimi iki galo susitaikyti visgi neįmanoma. Manau, kad žmogus visą gyvenimą gyvena bandydamas suprasti mirtį, pabėgti nuo jos, susitarti su ja... Pjesėje paliečiama mirties tema šiomis dienomis yra itin aktuali, mat dabar mirtis labai priartėjo, jos baimę, alsavimą mes jaučiame kasdien. Ši tema labai aktuali šiuo metu, mat milijonai žmonių dabar patiria tą patį košmarą, kuris daugelį palietė jau anuomet, 2014-aisiais, – praranda artimuosius, namus, savo žemę. Jie nežino, ar galės ir turės kur grįžti. Kita vertus, spektaklis turi ir neabejotiną istorinę misiją, perspektyvą – čia parodoma, nuo ko viskas prasidėjo – paliečiamas pradinis šių dienų karo taškas, kurį mes visi tąkart pražiūrėjome...“, – sako režisierius S.Žyrkovas.
Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius – Stasas Žyrkovas (Ukraina), kompozitorius – Bohdanas Lysenko (Ukraina), scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis, režisieriaus padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: Neringa Būtytė, Miglė Polikevičiūtė, Tomas Stirna.
