Trumpai kalbėjomės su režisiere ir aktore, neseniai grįžusia iš sėkmingos kelionės Torunėje (Lenkija), kur 27-ajame Vieno aktoriaus teatro festivalyje jos spektaklis „Antigonė“ buvo pripažintas geriausiu, o pati aktorė pelnė prizą „Už aktorinį meistriškumą“.
Tikriausiai jau ne vieną kartą užduotas klausimas, bet vis dėlto: kodėl pasirinkote būtent monospektaklio žanrą?
Dabar sunku pasakyti, nes pradėjau jau seniai. Tuomet gal reikėjo save realizuoti: buvau jauna, turėjau daug energijos, norėjosi viską vaidinti. Pats formatas atsirado savaime. Gavau pasiūlymą pasirodyti festivalyje, tuomet kaip tik kūriau savo diplominį darbą Kauno dramos teatre pagal Samuelio Becketo „Laimingas dienas“ su aktoriais Regina Varnaite ir Algimantu Masiuliu. Tas spektaklis man liko kaip moters monologas, ir festivalyje Minske taip jį ir pristačiau. Po to nusprendžiau jį taip rodyti ir čia. Iš tiesų tada nežinojau, kad tai yra – mono – ir kai supratau, kad jau reikia eiti į sceną, pasidarė baisoka: vienai būti, eiti, daryti...
Kaip apibūdintumėte publiką, kuri lankosi monospektakliuose, ar ji kitokia?
Sakoma, kad monospektakliai būna tik geri arba blogi, nes čia svarbiausias yra kontaktas su žiūrovu. Ir vis dėlto viskas priklauso nuo asmenybės scenoje, kuri kalba, turi patirtį, – tada būna įdomu, yra apie ką kalbėtis. Monospektaklyje daug vietos lieka vaizduotei. Tu užduodi temą ir kartais jauti, jog spektaklis einasi sklandžiai, lengvai, nes publika leidžiasi fantazuoti.
Manau, kad monospektaklio žiūrovas yra išsiilgęs tikrumo. Tai matyti ir kituose spektakliuose, į kuriuos plūsta žiūrovai, – jie yra tikri. Spektaklis, ypatingai „mono“, turi jaudinti, paveikti kitaip, ne režisūrinėmis metaforomis, o naudotis Tavo, esančio scenoje, energija. Ypatingai pozityvia energija, kuria labai tikiu, kurios žmonėms reikia. Nesakau, kad tai turi būti komedija, tik juokinimas, bet tai, kas ramina. Kai po spektaklio žiūrovai sako, kad pasidarė ramu, pagalvoju apie tuos skambius žodžius: „Teatras, kaip bažnyčia“, – bet tame yra tiesos. Tu ateini, pasėdi tyloje ir pasidaro ramu. Aš noriu tokio teatro.
Kuo Jums yra ypatingas „Meilužis“?
Sakyčiau, jis yra pats intymiausias. Tyli, tyli išpažintis. Čia žiūrovas dažnai gaudo kiekvieną tavo žodį, niuansą, pati istorija yra tokia graži ir universali, pasakojanti apie primosios meilės išgyvenimą. Tą patvirtina ir tai, jog žiūrovai vis dar renkasi šį spektaklį, o jau kiek metų vaidinu! Dabar ateina jaunas, visai kitas žiūrovas. Kas kartą einu vaidinti „Meilužio“ ir jis toks trapus... atrodo, tuoj subyrės. Čia viskas visuomet priklauso nuo žiūrovo reakcijos.
Kas atsitinka spektakliui, kaip jis keičiasi, kai ima skaičiuoti ne pirmus ir ne antrus metus?
Tai – iš tiesų įdomi tema. Sakyčiau, kad kaip vynas – bręsta. Monospekatkliai vaidinami nedažnai. Per tą laiką tu ir kaip žmogus ir kaip aktorius keitiesi, ir tie spektakliai vis labiau „limpa“ prie tavęs. Tik po keletos metų pajauti, kad nebevaidini, o gyveni scenoje, viskas ima tekėti savaime.
Įdomu: kai pradėjau vaidinti „Meilužį“, buvo svarbu išrėkti visas slėgusias patirtis, tada degiau, plėšiausi, o jaučiu, kad dabar ateina kitoks laikas, lyg artėčiau prie pačios M.Duras, kuri istoriją parašė jau būdama senutė, – atsiranda požiūris su santykiu, su laiko atstumu, kuris netgi leidžia mažiau draskantis būti dar mažesne mergaite. Imi daugiau žaisti, atsiranda laisvė vis toje pačioje situacijoje, kas gali atrodyti net paradoksalu.
Kaip atsiranda sprendimas nuimti spektaklį, ar jį keisti, kuomet pats esi ir aktorius ir režisierius?
Taip, aš tai jaučiu. Atsiranda momentas, kai pajauti, jog reikia pertraukos. Spektaklis ima tave slėgti, tarsi jau būtų išvaidintas. Bet viskas vyksta savaime. Po to, staiga pakviečia sudalyvauti festivalyje, tu sutinki ir įvyksta atradimas: imi vaidinti ir atsiranda kita tema, kuriamas visai kitas spektaklis. Praeina keli metai ir spektaklis tampa kitu. Tarkime dabar Lenkijoje vaidinau „Antigonę“ ir buvo žmonių mačiusių ją prieš 8 metus, kurie pasakė, jog tai buvo visai kitas spektaklis Ir tikrai! Iš tiesų, keitiesi tu ir spektaklis kinta su tavimi. Monospektaklis suteikia laisvės kalbėtis ne tik su publika, bet ir su savimi, dėl to man tai yra labai įdomu. Į valandos pasakojimą tu sukrauni visą žmogaus gyvenimą, kurį dėlioji ir iš mažyčių savo paties patirčių.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje!
Birutės Mar monospektaklis „Meilužis“, pagal M. Duras romaną Vilniaus mažajame teatre gruodžio 12 d. 18 30 val.
