Architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio suprojektuotas ir vietos lenkų bendruomenės lėšomis pastatytas teatras dabartinėje J.Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvėje atidarytas 1913 m. spalio 25-ąją (pagal senąjį kalendorių – spalio 12 d.).
Per daugiau kaip šimtmetį čia savo kūrybą rodė kone visos Vilniaus tautinės grupės, skirtingais laikotarpiais vaidino ir vaidina įvairių žanrų teatrų trupės.
Jubiliejiniai renginiai – konferencija ir paroda
Senasis teatras jubiliejui pažymėti kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu spalio 25 dieną rengia tarptautinę konferenciją „Teatras ir miestas. Senojo teatro pastatui – 111“, kuri vyks Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje. Menotyrininko prof. dr. Helmuto Šabasevičiaus bei scenografės, architektės Sigitos Šimkūnaitės kuriama paroda „Vienas teatras – daug istorijų. 111 Vilniaus senojo teatro metų“ duris lankytojams atvers tos pačios dienos pavakarę, 17 val.
Pasak Senojo teatro vadovo Audronio Imbraso, mokslinė konferencija ir ją lydėsianti paroda – tai puiki galimybė plačiau atskleisti šio pastato istoriją, jame užkoduotus ženklus, kita vertus, tai proga pradėti platesnę diskusiją su visuomene apie dabar veikiančio teatro procesus ir jo veiklų kontekstus.
Seniausias teatras Vilniuje – daugiatautis
Pohuliankos teatras (lenk. Teatr na Pohulance) – tai vienintelis teatras Vilniuje, kuris buvo pastatytas kaip teatras. Teatras, duris atvėręs 1913 metų spalio 12 d. (pagal seną kalendorių) tuometinėje Didžiosios Pohuliankos gatvėje, priklausė bendrovei „Korwin-Milewski, Bohdanowicz, Zawadzki i Spółka w Wilnie“. XX a. trečiame dešimtmetyje pastatas buvo perduotas Vilniaus miesto tarybai.
Iki 1939 m. jame veikė lenkų teatro kolektyvai, vadovaujami Wojciecho Baranowskio, Edwardo Cepniko, Didydis teatras (Teatr Wielki), Redutos teatras (Teatr Reduta), Lenkų teatras (Teatr Polski). Per karą šiame teatre vaidino Vilniaus operos teatro aktoriai. Po karo Pohuliankos teatro pastate veikė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos operos ir baleto teatras, Valstybinis jaunimo teatras, nuo 1986 m. – Lietuvos rusų dramos teatras, nuo 2022 m. – Vilniaus senasis teatras.
Daugiau kaip šimtametį skaičiuojantis teatro pastatas mena ne tik reikšmingus teatro, bet ir Lietuvos valstybės istorijos įvykius – čia 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis vyko Vilniaus konferencija, numačiusi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą, įkūrusi Lietuvos Tarybą. 1919-aisiais šiame pastate turėjo veikti režisieriaus Juozo Vaičkaus kuriamas Dailės teatras.
Jubiliejų švenčiantis teatras nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo buvo ir yra atviras įvairiausiems teatro ir muzikos renginiams – čia glaudėsi ir spektaklius rodė Dalios ir Povilo Mataičių vadovaujamas Lietuvių folkloro teatras, vyko pirmojo tarptautinio teatro festivalio LIFE renginiai, ne kartą spektaklius rodė mėgėjų trupės – Vilniaus lenkų teatras (režisierė – Irena Litwinowicz), Vilniaus lenkų teatras „Studija“ (režisierė – Lilija Kiejzik).
Konferencijoje – teatro ir miesto ženklai
Teatro atsiradimas – privati Vilniaus lenkų bendruomenės iniciatyva, o paskirtis – profesionalios lenkų kultūros sklaidos skatinimas vis dar Rusijos imperijos sudėtyje esančiame mieste. Prieš 111 metų iškilusiame statinyje istorinių virsmų kontekste susitikdavo, prasilenkdavo, apsikeisdavo ir lenkų, ir lietuvių, ir rusų menininkų kūryba. Teatro scenoje skleidėsi ryškių menininkų – Juliuszo Osterwos, Aleksander Zelwerowicziaus, Liudo Truikio, Elenos Čiudakovos, Romano Viktiuko, Jono Vaitkaus ir daugelio kitų kūryba. Senasis teatras bei jo šeimininkai visuomet užėmė ypatingą vietą Vilniaus ir Lietuvos kultūros gyvenime, kurios statusą nulemdavo konkretaus istorijos tarpsnio aplinkybės.
Senojo teatro jubiliejų žyminčios tarptautinės mokslinės konferencijos tikslas – apčiuopti itin dinamiškai besikeičiančios šio teatro tapatybės bruožus. Prof. dr. Martynas Petrikas kartu su Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyriumi rengdami konferenciją siekė suburti teatro tyrėjus ir praktikus diskusijai apie teatrą kaip sudėtinį miesto kultūros audinio elementą. Teatro kaip meno, organizacijos, pastato ir viešosios erdvės pavidalas bei statusas kinta istorinių permainų kontekstuose. Konferencijos dalyviai kalbės apie šiuos ir kitus reiškinius Vilniaus senojo teatro raidos bei platesnėje, Baltijos šalių perspektyvoje. Pranešimus skaitys pranešėjai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Konferencijos kalbos – lietuvių, lenkų, anglų.
Konferencijos pranešėjai: dr. Agnieszka Wójtowicz, doc. dr. Šarūnė Trinkūnaitė, Jūratė Katinaitė, prof. dr. Rasa Vasinauskaitė, doc. dr. Vytautė Markeliūnienė, prof. dr. Helmutas Šabasevičius, dr. Edīte Tišheizere, Talino Vene Teater vadovė Anne-Lii Päiv ir meno vadovas Dmitrij Petrenko, diskusijos moderatorius – prof. dr. Martynas Petrikas.
Tarptautinė mokslinė konferencija „Teatras ir miestas. Senojo teatro pastatui – 111“ – spalio 25 d. nuo 10 val.
Vienas teatras – daug istorijų
Parodoje eksponuojami keliasdešimt brėžinių, afišų, interjero detalių piešinių, fotografijų, scenografijos ir kostiumų eskizų tik pačiais bendriausiais bruožais atspindi turtingą Vilniaus senojo teatro istoriją.
Parodos kuratorius, prof. dr. Helmutas Šabasevičius pažymi, kad seniausias Vilniaus teatras yra reikšmingas daugelio Lietuvos sostinėje gyvenančių tautų kultūros istorijai; jame skambėjusios ir skambančios lenkų, lietuvių, rusų kalbos teatro žiūrovams leido ir leidžia susitikti su garsiais klasikinio repertuaro kūriniais, o scena tampa jaunų teatro kūrėjų pirmųjų pasimatymų su teatro publika vieta.
Paroda „Vienas teatras – daug istorijų. 111 Vilniaus senojo teatro metų“ kviečia susitikti su teatre kūrusiais ir kuriančiais mecenatais, architektais, režisieriais, aktoriais, operos ir baleto solistais, scenografais, scenos technikais, administratoriais bei kitais kūrėjais ar padėjėjais.
Vienas svarbiausias parodos eksponatas yra pats pastatas: jo fojė su kabančiomis lempomis, suprojektuotomis pagal Šumsko dvaro interjero elementų pavyzdžius, koridoriai, drabužinės, laiptai, ložės ir balkonai su saikingais dekoro elementais, žiūrovų salė su virš jos švytinčiu šviestuvu, apsuptu teatro kaukių.
Parodos architektei Sigitai Šimkūnaitei, kuriant parodą, didžiausias iššūkis buvo pati teatro erdvė, kuri yra neskirta parodų ekspozicijai, o pats pastatas – paveldo objektas, kuriame vyksta kasdienis gyvenimas. Svarbiausia menininkės užduotis buvo vizualiai pristatyti teatro kaip pastato ir kaip įvairių žanrų – dramos, šokio, operos namus; eksponatų pagalba parodyti nuolatinį teatro kismą istoriniame kontekste, kuris netrukdytų ir sudomintų nuolatinį teatro lankytoją.
Parodos lankytojus vestibiulyje pasitiks istorinių plakatų koliažas; didžiosios salės sienos pakvies keliauti teatro laiko juosta iki pat 2024-ųjų; antrojo aukšto erdvė atvers archyvinę medžiagą iš teatro gyvenimo; trečiame pasitiks kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės sukurta instaliacija, kurioje prabils teatro balsai.
Lakoniškas neorenesansinis teatro fasadas su gerokai vėliau jame radusiais vietą teatro mūzų vaizdiniais, greta teatro augantis Jono Basanavičiaus ąžuolas, pasodintas 2017 m. rugsėjo 19 d. minint Lietuvių konferencijos šimtmetį, bei žiūrovus pasitinkantis rožynas – tai irgi ekspozicijos dalis, XXI a. ženklai 110 metų perkopusio teatro istorijoje.
Parodos „Vienas teatras – daug istorijų. 111 Vilniaus senojo teatro metų“ atidarymas – spalio 25 d. 17 val. Paroda veiks iki 2025 m. birželio 30 d. Lankymas – iki 17.30 val. prieš spektaklius ir iš anksto paskelbtomis dienomis.
