Šio pokalbio pirminiu impulsu tapo keista tendencija praėjusį teatrinį sezoną apžvelgiančiuose kritikų tekstuose – vengti minėti Vilniaus senąjį teatrą.
Turbūt šiandien kalbėti apie Vilniaus senąjį teatrą gali būti nedrąsu. Manau, kad praėjusio sezono pastatymuose palietėme daugelį temų, kurių neišeina suvokti vienareikšmiškai, jos reikalauja kvestionuoti save ir pasaulio tvarką, provokuoja diskusiją ir taip šiais neramiais laikais nemadingą kritinį mąstymą. Daugelio mūsų teatro naujausių pastatymų epicentre – žmogus, kuris bando suvokti gėrio ir blogio ribas ir šių dviejų jėgų talžomas ieško žmogiškumo, savo vietos visuomenėje.
Jurijaus Butusovo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, Jokūbo Brazio „Kaligula“, Agniaus Jankevičiaus „Kankinys“, Jono Vaitkaus ir Alberto Vidžiūno „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“... Šie, o ir kai kurie kiti, mažesnio formato nauji Senojo teatro pastatymai nepasiduoda analizei, pagrįstai binarine socialinių tinklų suformuota pasaulėjauta arba provokuoja kvestionuoti savo ideologinės stovyklos principus ir rašant apnuoginti save. Šiandieninė daugiau socialiniuose tinkluose nei ant žemės gyvenanti visuomenė gyvena ontologinio pasirinkimo tarp leftistų ir fašistų, tarp Trampo ir Kamalos, tarp BLM ir KKK, tarp Orlausko ir Šurajevo būsenoje. Mes, formuodami Senojo teatro repertuarą, stengiamės rasti savo kelią, kuris vestų ne į atskirtį, o į bendrabūvį.
Iš kitos pusės, galima sakyti, kad Senasis teatras tam tikra prasme laikosi režisūrinio teatro krypties, nuo kurios daugelį jaunųjų kritikių turbūt kankina košmarai apie niekaip kojų nepakratantį patriarchatą. Turbūt mes nemadingas teatras, kuriame vis dar daromi tokie senamadiški dalykai kaip literatūros tekstų interpretavimas ir personažų kūrimas.
Aišku, kritikos nebuvimas nepadeda augti nei teatrui, nei žiūrovui, nei tai pačiai kritikai. Bet pripažįstu, kad praėjusį sezoną ir mes kukliai komunikavome, galbūt nepakankamai garsiai džiaugėmės savo pačių kūrybiniais pasiekimais. Neišraiškinga, nedrąsi ir į vieną tikslinę žiūrovų grupę koncentruota komunikacija – sena šio teatro bėda, įvariusi teatrą, jo trupę ir kolektyvą į savotišką „indėnų rezervatą“. Dauguma lietuviškai kalbančių žiūrovų nepažįsta mūsų repertuaro, nežino mūsų trupės.
Be to, mes per mažai bendradarbiaujame ir su kitais Lietuvos teatrais bei talentingais lietuvių teatro kūrėjais. O tai nenorom uždaro teatrą į tam tikrą dėžutę. Kita vertus, faktas, kad didžioji mūsų repertuaro dalis rodoma rusų kalba, tiesa, su lietuviškais titrais, taip pat nepadeda plėsti teatro žiūrovų rato. Praėjusį sezoną jau sukūrėme kelis spektaklius, kuriuose vaidinama lietuviškai, be žodžių arba daugeliui mūsų trupės gimtoji rusų kalba derinama su lietuvių ir kitomis kalbomis.
Šioje srityje dar ieškome koncepcijos, bandome laviruoti tarp publikos, visuomenės, teatro kolektyvo ir teatro steigėjo keliamų lūkesčių, naujojo teatro vadovo Audronio Imbraso ir jo kuratorių komandos penkerių metų programos.
– Praėjusį sezoną teatras pristatė 9 premjeras. Kurias norėtumei išskirti?
– Prisipažinsiu, kad ne visomis premjeromis esu vienodai patenkintas. Bet visos jos buvo kurtos tikslingai, siekiant išbandyti tam tikrus kūrybinius metodus ar užpildyti vienokią ar kitokią „skylę“ repertuare. Vieni spektakliai jau rado savo publiką, kiti, tikiu, taip pat ją atras.
Bet labiausiai mane pradžiugino tie spektakliai, kuriuose mūsų teatro aktoriai turėjo pirmąsias kūrybines pažintis su jiems naujais spektaklių kūrėjais. Kalbu apie Jurijų Butusovą, Jokūbą Brazį, Birutę Banevičiūtę, Kotryną Siaurusaitytę, Moniką Klimaitę ir kitus. Praėjęs sezonas buvo intensyvus, išleidome net 9 premjeras, ir ne visi spektakliai spėjo įsigyventi, įsivažiuoti. Ar taps jie reikšmingais įvykiais auditorijai ir kritikai naujajame sezone, nežinau. Tikiuosi, šįmet būsime labiau pastebimi.
– Šiame teatre dirbi metus. Kaip jame matai pats save?
– Keista tarpinė būsena, kol dar neįvyko ilgai planuota ir rengta teatro restruktūrizacija. Kai rašėme veiklos programą, buvo viena vizija. Realybė, kurią sutikome pradėję dirbti teatre, truputį nuleido ant žemės ir pirminę viziją natūraliai pakoregavo.
Bet faktas, kad teatras daugelį metų, o gal ir dešimtmečių, yra apleistas administracine prasme, o vidinė komunikacija ir darbų pasiskirstymas yra katastrofiškas, manau, akivaizdus kiekvienam teatro darbuotojui. Turime kuo greičiau ir kokybiškiau įgyvendinti šį žingsnį, tada ne tik man kaip dramos kuratoriui, bet, tikiuosi, ir visiems kitiems teatro darbuotojams bus aiškesnės jų pareigų ir atsakomybių ribos.
O kol kas – ruošiamės naujam, jubiliejiniam 111-ajam sezonui. Laukia daug ir didelių premjerų, naujų kūrybinio bendradarbiavimo patirčių, šventinių renginių teatre ir gastrolių Lietuvoje bei užsienyje. Teatras prodiusuos operą, šokio spektaklį suaugusiems, socialinio teatro projektą, spektaklį, kuriame bus ieškoma dramos teatro ir šiuolaikinio cirko sintezės. Bus daug kūrybinių, gamybinių, organizacinių iššūkių teatro darbuotojams, o žiūrovams, tikiu, nemažai netikėtų atradimų.
– Papasakok daugiau apie modelį, kurį norite čia įdiegti. Vizija – vadovas ir 3 kuratoriai. Ar toks modelis veiks?
– Nemanau, kad mūsų modelis ryškiai skiriasi nuo, tarkime, Nacionalinio dramos teatro, kuriame dirba trys meno vadovai. Tik mūsų atveju, trys kuratoriai prižiūri tris teatro veiklos kryptis: dėl suprantamų priežasčių labai ryškią dramos teatro kryptį ir pamažu vis ryškėjančias teatro ambicijas gan plačiai suvokiamose operos, muzikos ir šokio kryptyse. Tačiau kaip bepasižiūrėsi, sprendžiamąją galią vis vien turi vienintelis vadovas.
Lietuvių teatro tragedija ta, kad scenoje ir aplink ją beveik neliko profesionalų, bet yra kaip niekad anksčiau daug gerų žmonių, kurie savo kūryba nori kalbėti tik su tokiais pačiais „geriečiais“.
Žvelgiant istoriškai, šis teatras buvo kurtas ir suvokiamas kur kas plačiau nei vien dramos teatras. Jis buvo kurtas kaip varjetė teatras, kuriame reziduojančios trupės reguliariai keičiasi. Panašiai kaip garsusis „Rozmaitości“ teatras Varšuvoje: platus, įvairias sceninės kūrybos rūšis apimantis repertuaras, kuriame gali sutilpti ir lengvabūdiška pramoga, ir estetinė inovacija, provokacija ar eksperimentas. Senajame teatre nuo pat jo įkūrimo keitėsi reziduojančios trupės, tam tikrais etapais neįtikėtinai daug dėmesio buvo skiriama sklaidai, kultūrinės atskirties tarp Vilniaus ir aplinkinių regionų mažinimui.
Ar toks modelis veiks? Manau, kažkaip vis vien veiks. O ar veiks gerai, pamatysime, kai atliksime rimtesnę teatro administracinę ir struktūrinę pertvarką.
– Kritikų nuomone, visi teatrai praėjusį sezoną rėmėsi gerais tekstais, buvo ryški socialinio teisingumo ir atsakomybės tema.
– Nesame apsaugoti nuo mados vėjų. Bet vis dar kuriame spektaklius, kuriuose aktoriai kuria personažus, jaukinasi didelių rašytojų parašytus žodžius. Aš pats paskutinius keliolika metų gan intensyviai analizavau lietuvių ir europinio teatro paradigmines slinktis, mačiau ir, sakyčiau, net džiaugiausi naujais vėjais, kuriuos mums pristatydavo mūsų didžiųjų teatro ar šokio festivalių organizatoriai.
Bet dabar manau, kad pernelyg nekritiškai ir naiviai žvelgėme į naujas tendencijas, priėmėme jas be kritinės analizės, giluminio supratimo, iš kur, kodėl ir kaip kilo viena ar kita estetinė naujovė. Per pastaruosius 15 metų neprisimenu nei vieno „socialinės atsakomybės“ spektaklio, kuris ne šiaip sau glostytų siauro spektaklio kūrėjų draugų ir idėjinių bendražygių ratelio savimeilę, o suformuluotų progresyvesnę, originalesnę, drąsesnę mintį, skatintų kritinį mąstymą ar dar kaip nors sujauktų mano, kaip žiūrovo, kasdienybę. Arba turėtų kokį kitokį, bet realų poveikį visuomenei „socialinės atsakomybės“ prasme. Lietuvių teatro tragedija ta, kad scenoje ir aplink ją beveik neliko profesionalų, bet yra kaip niekad anksčiau daug gerų žmonių, kurie savo kūryba nori kalbėti tik su tokiais pačiais „geriečiais“. Mes norime, kad skirtingai mąstantys žmonės susitiktų Senajame, kad teatras vėl taptų diskusijų, debatų, įvairių bendruomenių susitikimo vieta.
Kaip jau sakiau: turbūt esame senamadiški. Mūsų kolektyvą, manau, teatre labiau domina tiesa, o ne teisingumas. Tegul teisybės, teisingumo scenoje ieško tie, kurie teatrą suvokia kaip kalaviją kovoje prieš visokį blogį. Man teatras yra, visų pirma, meninė veikla, kuri nors ir apima socialinį elementą, bet yra kur kas specifiškesnė ir subtilesnė, nes tikrovę kuria, o ne atkuria, vertina ar teisia.
Man praėjęs sezonas prasidėjo nuo „Rozenkranco...“ premjeros, kurią po to žiūrėjau gal 10 kartų iš įvairių erdvės taškų. Iš naujo atradau aktorių Dmitrijų Denisiuką, pirmą kartą pamačiau labai įdomų ir talentingą Igorį Abramovičių. O turėti trupėje tokį kūrybinį bendražygį kaip nuolat sau naujus iššūkius ir kokybės kartelę keliantis Valentinas Novopolskis yra apskritai fantastika.
Mūsų trupės branduolį dabar sudaro 35-50 metų aktoriai. Tai yra, mūsų trupė šiuo metu pasiekusi savo brandą, tam tikrą „aukso amžių“. Kokius penkerius metus galėsime drauge su jais kalnus versti. Pas mus daug teatro kareivių, kurie ir sirgdami pasiruošę išeiti į sceną. Dabar norisi rasti režisierius, dailininkus, kompozitorius, choreografus ir kitus kūrėjus, su kuriais galėtume ilgiau pakeliauti kartu.
– Kas suplanuota būsimame sezone?
– Būtų gerai baigti teatro transformaciją iš Lietuvos rusų dramos į Vilniaus senąjį teatrą. Esmė – ne vien pavadinimas. Švęsime 111-ą teatro, įkurto 1913 m., gimtadienį. Ta proga visus metus turėsime įvairių kultūros renginių: premjerų, diskusijų, susitikimų, parodų, koncertų... 111 mums reiškia kartu ir naują pradžią, savotišką baltą lapą. Norime labiau įveiklinti Mažąją salę, kitas teatro erdves. Jų mums labai trūksta. Trupėje turime beveik 40 aktorių, o sceną – praktiškai tik vieną.
Ateinantis sezonas bus labai įvairus: turėsime nemažai kamerinių premjerų, sklaidą Vilniaus apskrityje ir plačiau, kursime didžiulę barokinę operą, šokio spektaklį su teatro aktorių vyresniąja karta, kelias koprodukcijas su aktyviai scenos menų lauke veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, didžiules beveik trijų savaičių trukmės spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ gastroles Paryžiuje, teatro ištikimiems gerbėjams rengiame naują Érico-Emmanuelio Schmitto pjesės pastatymą su aktore Inga Maškarina pagrindiniame vaidmenyje, muzikinį spektaklį, kuriame ieškosime dramos teatro, džiazo muzikos, lindyhopo sintezės ir dar nemažai kitų naujovių, kurių kūrybinis, estetinis profilis šiuo metu formuojasi.
Laukia spalvingas, nemažai iššūkių teatro administracijai, aktoriams ir publikai kelsiantis sezonas. Tikiu, kad mūsų visų laukia daug atradimų.
– Kokią matote šio teatro ateitį?
– Aš visada sakydavau šitaip: galima planuoti kokią tik nori teatro ateitį, kurti įvairias teatro koncepcijas, kokį tik nori repertuarą, bet teatras visada bus tik (arba net) toks, koks bus jo žiūrovas.
Naujajame sezone turbūt labiausiai tikiuosi, kad atrasime naują publiką, neprarasdami senosios.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė.