Vaidinime bus siekiama nenutolti nuo pasakos įvaizdžių ir siužeto. Pasak būsimo spektaklio kūrėjų, klasikinė pasakos versija – vertybė šiandienos kontekste. Dauguma menininkų naudoja pasakų perdirbinius, tad šis spektaklis populiarintų tai, ko daugelis jau nebežino. Mažiesiems teatro žiūrovams spektakliu bus kalbama apie gyvenime pasitaikančias galimybes ir atkreipiamas dėmesys į dvasinį troškulį numalšinančius momentus, tokius, kaip – meilė.
Spektaklis remiasi visiems puikiai žinomu siužetu apie našlaitę, engiamą piktos Pamotės ir jos dukrų, liepiančių dirbti įvairiausius sunkius darbus. R. Driežis su šia pasaka susiduria jau ne pirmą kartą: daugiau nei prieš dešimtmetį su medžiaga susipažinęs režisierius šiandien teigia rėmęsis „prieš keletą šimtmečių lėlininkų naudota reginių ir optinių metamorfozių kolekcija, kurioje – ir mechaninis teatras, diorama, miriorama, moire, Jokūbo kopėčios, Laterna magica ir kt.“. Be to, spektaklyje „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ darniai susipina lietuvių liaudies pasakų archaika ir šiuolaikinių technologijų pagalba spektaklio atmosferą kurianti videoanimacija.
Nepaisant to, kad spektaklyje gausu folkloro elementų, eiliuoto teksto – čia pasakojimas yra kuriamas vaizdais: spalvingais, paradoksaliais, teigiančiais gyvenimo aistrą ir skleidžiančiais džiugiai pavasarines vibracijas. Spektaklyje kaip teatro dailininkas debiutuoja ir žinomas Lietuvos menininkas Marius Jonutis. Kotraversiškų pasisakymų nesibaidantis menininkas yra atviras iššūkiams ir naujovėms, o savo prisilietimu prie teatro ir į sceną įneša gaivaus oro gūsį.
M. Jonutis savo kūriniuose nevengia ir erotikos motyvų, tačiau ji subtiliai pateikiama ir jaunesniam žiūrovui. Pasak lėlininko Rimo Driežio, turėti šiandien teatro repertuare tokio turinio spektaklį – visuomeniškai aktualu, nes masinė medijų kultūra taip suvulgarino ir subanalino erotikos bei seksualumo įvaizdžius, jog menkiausios erotikos apraiškos tapo neadekvačios vaikiškai auditorijai.
Už lango besigalinėjant žiemai su dar silpnu pavasariu, Vilniaus teatre „Lėlė“ ši savaitė tapoma ypatingai šventiškom ir pavasarinėm spalvom. Prie dekoracijų gamybos entuziastingai prisijungė nemaža dalis viso teatro kolektyvo, tad „Lėlės“ teatro koridoriuose šiandien galima sutikti begales spalvotų pirštų galų savininkų – nuo butaforų, aktorių iki administracijos. Cituojant M. Jonučio poeziją, „dievas mano pirštų / galiukuose / suprantų kad esu / ne be reikalo“.
Spektaklyje vaidina „Lėlės“ teatro aktorės Elvyra Piškinaitė ir Lijana Muštašvili, muziką sukūrė ir parinko Faustas Latėnas. Bilietus galima įsigyti teatro kasoje.
