Gimęs Atėnuose 1964 metais, D.Papaioannou anksti išgarsėjo kaip tapytojas ir komiksų kūrėjas. Tuomet jo dėmesys ėmė krypti į scenos menus, kur jis ėmė reikštis kaip režisierius, choreografas, atlikėjas, scenografas, kostiumininkas, makiažo ir apšvietimo meistras.
Choreografas išgarsėjo kaip 2004 metais Atėnuose vykusių olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijų kūrėjas.
Kovo pabaigoje Lietuvoje rodyto naujausio jo baleto „Transverse Orientation“ premjera pernai turėjo vykti Atėnuose, tačiau dėl pandemijos spektaklis pirmą kartą publikai buvo sušoktas birželio 2-ą dieną Prancūzijoje vykusios „Biennale de la Danse de Lyon“ metu.
– Viena iš kertinių „Transverse Orientation“ temų yra seksualumas. Ar jame pasirodęs bulius yra vyriškumo išraiška?
– Taip, bulius simbolizuoja archajišką ir gaivališką vyriškumą. Panašiai, kaip Picasso kūryboje. Pagrindinė žmonijos problema yra, kaip tą bulių suvaldyti, mat jis yra ištroškęs. Tuo metu moteriškumas spektaklyje vaizduojamas per vandens, kuriančio pasaulį, alegoriją.
– Kodėl atvaizdavote šią binarinę opoziciją? Šiandien seksualumas išreiškiamas ne kaip dichotomija, o kaip spektras.
– Aš visiškai nesutinku su jumis. Visuomenėje kyla labai daug diskusijų apie nenorą pripažinti šią struktūrą, tačiau, mano požiūriu, ji egzistuoja. Sutinku, kad pokalbio būdai šia tema yra įdomūs, tačiau nemanau, kad mums reikėtų apsimesti, kad temų iškėlimas šį reiškinį padaro tiesa savaime.
Be to, savo kūryboje nekalbu apie moteris ir vyrus. Aš išryškinu moteriškumo ir vyriškumo elementus, kas, tikiu, nesudaro opozicijos nebinariniam seksualumui. Todėl žiūrovas mato bulių, bet ne vaikiną, vandenį, bet ne merginą.
– Yra sakančių, kad per seksualumą išreiškiama gyvenimo prasmė.
– Kaip žymus psichoanalitikas Sigmundas Freudas sakė, seksualumas yra didžiulė gyvenimo varomoji jėga. Visgi čia mes galvojame, kad gyvenimo prasmė egzistuoja – visas menas, religija ir filosofija tų atsakymų ieško.
– Tiesa, kad scenoje, kurioje žmogus išstojo su kardu, buvo nuorodų į S.Freudą: Elektros ir Epido kompleksus?
– Pamirškite Elektros mitą, bet turėkite omeny Freudą. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į kitą senovės graikų pasakojimą – Atikos didvyrio ir Atėnų karaliaus Tesėjo kovą su Minotauru. Jaunasis herojus žengia į labirintą, nužudo pabaisą ir su moters Ariadnės pagalba ištrūksta. Šiuo mitu, kaip ir daugeliu kitų, išryškinama kartų kaita – reikia nužudyti sena (Minotaurą), kad išauštų nauja era (Tesėjas). O štai dabar galime sugrąžinti Freudą, teigusį, kad turi „nužudyti“ savo tėvą tam, kad išgyventum. Negana to, kad balete Tesėją įkūnijęs veikėjas bandė užmušti bulių, sapne personažas sugrįžta iškastruoti gyvulio. Tai yra mano Freudo interpretacija ir intertekstas, tačiau tai tėra viena iš viso kūrinio detalių.
– Ar jūs studijavote jo raštus?
– Ne.
– „Transverse Orientation“ baleto artistai yra nuogi. Ar žmogus be drabužių yra laisvas?
– Iš esmės, tačiau tai nėra vienintelė interpretacija. Nuogumas reprezentuoja ir pažeidžiamumą, erotiškumą bei, svarbiausia, išsilaisvinimą iš civilizacijos. Šia prasme laisvas – toks, koks jis gimė, be išorinių įtakų.
– Apsinuoginti scenoje gali būti lengviau.
– Kai kuriems taip, bet man ne. Apsinuoginti nėra lengviau, tai tiesiog natūraliau. Juolab aš suprantu nuogumą klasikiniu, bet ne postkrikščionišku kaltės prisunktu būdu. Vertinu pasaulio grožį, išreikštą per žmogaus kūną.
– O kaip jūs dirbate su šokėjais? Neprašote jų sulieknėti, kas dažnai įprasta baleto pasaulyje?
– Ne, neprašau jų keisti savo kūno, aš renkuosi baleto artistus dėl to, kokie jie yra. Tačiau atletai ir šokėjai naudoja savo kūną scenoje, todėl man svarbu, kad jie būtų ištvermingi. Daugiausia, ko prašau, tai užsiauginti ūsus arba plaukus ant kūno, nes kartais reikia juos stilizuoti.
– Pastebėjau, kad visi aktoriai intymiose vietose turi plaukus.
– Taip, šokėjai turėjo juos užsiauginti. Aš tikiu gaktos plaukais ir tai turėtų būti jūsų antraštė! (juokiasi.)
– Panašu, kad jūsų spektaklyje yra du naratyvai – viename jų vaizduojama bendruomenė, o kitoje – individas.
– Taip, tai yra tiesa. Galima pastebėti žmogų, judantį visuomenėje, bet taip pat ir jo vidinę kelionę, pasaulį, kuris yra formuojamas išorės.
– Žmonių visuomenė kaip skruzdėlių kolonija?
– Kaip absurdiški ir maži žmogeliai. Kai kurie sako, kad jie milžinai...
– Esate egzistencialistas?
– Nesu užtikrintas, bet, ko gero, sutikčiau. Manau, gyvenimas neturi prasmės, tačiau ją galima susikurti. Todėl aš ir kuriu – suburiu žmones, kad jie sukurtų spektaklį. Tada visi kartu apsimetame, kad kūrinys yra svarbus, nepaisant to, kad yra atvirkščiai. Tuo metu, kai skiriame savo energiją tam, kuo tikime, dalykai įgauna prasmę. Taip žmonės sukuria tarpusavio santykius.
– Vienoje jūsų spektaklio scenų vaizduojamas žmogus, ridenantis didžiulę plytą. Ar taip, pakeitęs akmens formą, interpretavote Sifizo mitą?
– Ar tie blokai? Ne, ne! Šie blokai turi kiek kitokią reikšmę. Juk esu graikas ir užaugau tarp griuvėsių. Jų yra visur. Šį kartą mąsčiau apie civilizaciją ir tai, kaip ji susikuria, griūva, migruoja. Scena buvo tarsi žmogiškosios agonijos nuolat judėti tarp konstrukcijos ir destrukcijos apibendrinimas. Tačiau perskaityti tai, kaip Sizifo mito interpretaciją, taip pat galima.
– Nesudėtinga kurti meną, paremtą graikų mitais?
– Ne, tai nėra sudėtinga, nebent nesutinkate, kad graikų mitologija nėra bendrinė Vakarų civilizacijos kalba. Dauguma žmonių žino šiuos archetipus. Jūs klausiate apie Elektrą, o kaip apie ją sužinojote?
– O kaip išliekate originalus?
– Bandau, tačiau negaliu teigti, kad esu toks. Palieku tai auditorijai.
– Koks mitas jūsų mėgstamiausias? Galbūt jūsų mama jums skaitė kažkuriuos?
– Ne, mama man jų neskaitydavo, ir aš nežinau, kuris jų mano mėgstamiausiai. Vis dėlto, pirmieji šaunantys į galvą yra Minotauro, Narcizo, Dafnės bei Sizifo mitai. Aš apie juos kūriau ir komiksus... Tačiau tai nėra dalykai, kuriuos mes išmokstame mokykloje, mane jie natūraliai sudomino.
– Kaip manote, ar be meno istorijos žinių būtumėte galėjęs sukurti ką nors panašaus?
– Galėčiau, tačiau tai atrodytų kitaip. Tačiau be išmanymo nebūčiau galėjęs nukeliauti į tam tikras vietas. Juk archetipai ir meno istorija yra glaudžiai susiję, nes tai, ką menininkai sukūrė, per amžius susikristalizavo vienoje formoje – archetipe.
Taip atsirado mitai. Ir štai, ieškant originalios minties turėjau keliauti gilyn į mitologiją ir visą tapybos istoriją.
– Kur šiame spektaklyje persidengia jūsų vaizduotė ir gyvenimas?
– Tam tikra prasme mano kūryba yra autobiografiška. Tačiau tai mano vidinio gyvenimo istorija. Mane pažįstantys supranta, kodėl „Transverse orientation“ baigiasi saulėlydžiu. Jie žino, kuriose salose aš leidžiu savo laiką. Tačiau ši spektaklio dalis taip pat yra aliuzija į Homero kūrybą bei simbolizuoja gyvenimo baigtį. Ateina tamsa, o jaunystė išeina pro duris.
– Kaip susitaikyti su senatve?
– Liūdint. Tiesiog liūdint.
– Ar esate laimingas?
– Esu laimingas, bet melancholija, kaip ir daugumos graikų, manyje yra įsišaknijusi.
