A.Gian studijavo Kanzaso universitete (JAV), tame pačiame mieste su bendraminčiais įkūrė teatrą „Burhan Theatre Company“. Taip pat įgijo teatro režisierės magistro laipsnį Exeter universitete Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2008 m. menininkė gyvena ir dirba Lietuvoje.
– Kodėl pasirinkote Anos Frank „Dienoraštį“?
– Spektaklio idėja gimė beveik prieš metus, kai Lietuvos Seimas 2011 metus paskelbė Holokausto atminimo metais. Amerikos centras prie JAV ambasados Lietuvoje pasiūlė sukurti spektaklį holokausto tema.
Lietuvoje gyvenu jau ketveri metai. Kiekvieną dieną vaikštau buvusiomis Vilniaus geto gatvėmis. Domėjausi Vilniaus istorija. Tai buvo ir žydų tautos miestas. Vilnius – Šiaurės Jeruzalė, kaip jį vadino žydai. Miestas, turintis daugybę pavadinimų, – tai tolerantiškas, stiprus ir gyvybingas miestas. Žydų nebeliko. Nebeliko ne tik čia.
Su dideliu jauduliu sutikau pabandyti sukurti spektaklį. Rizikinga tema, ypač teatre, bet kodėl nepabandžius. Norėjau kaip nors atiduoti pagarbą visiems tiems beprasmiškai žuvusiems žmonėms, o gyviems žmonėms pasakyti – būkite atsargūs, tai gali pasikartoti, nepamirškim, kas įvyko, pabandykim mylėti vieni kitus.
Aš pati nesu žydų tautybės. Mano mama airė, o tėvas iranietis. Tėčio šeima turėjo slapstytis nuo fanatiškai nusiteikusių žmonių po Irano revoliucijos.
Man buvo svarbu pasirinkti medžiagą, kurioje rasčiau ką nors asmeniška, ką nors, kas mane jaudintų. Žinoma, iš karto pagalvojau apie Anos Frank „Dienoraštį“. Prisimenu save trylikos metų, kai pirmą kartą jį perskaičiau. Iki šiandien ši knyga man yra įsimintiniausia ir kartu viena labiausiai emociškai sukrėtusių knygų per visą gyvenimą. Man atrodė, kad skaitau draugo dienoraštį, o dabar, statydama spektaklį, jaučiuosi, lyg pasakočiau draugo istoriją. Ir aš ne vienintelis žmogus, kuris tai jaučia.
Šią istoriją, šį spektaklį mes norime nuvežti ir parodyti įvairiose Lietuvos vietose, nes sunku būtų rasti kaimelį ar miestelį, kuriuose nebūtų gyvenusios žydų bendruomenės, sunku būtų rasti vietą, kurioje nebūtų ženklo su užrašu „Genocido aukų kapinės“. Ir dažnai pagalvoju, kiek lietuviškų anų frank rašė savo dienoraščius, bet tos mintys neišvydo dienos šviesos.
Svarbiausia spektaklio kūrimo dalis buvo gilinimasis net tik į tokias temas kaip rasizmas ir tolerancija, bet ir į tai, kaip žmogus išlieka žmogumi.
– Ar galima teigti, kad genocidas niekada nebepasikartos?
– Kai istorija užmirštama, ji turi tendenciją kartotis. Anos Frank „Dienoraštis“ – tai kūrinys, neleidžiantis užmiršti žmoniškumo. Deja, mes negalime pasakyti, kad po holokausto daugiau genocidų nebuvo. Jie vyko Kambodžoje, Pietų Korėjoje, Tibete, Ruandoje, per Darfuro konfliktą Sudane, Armėnijoje. Ir tai tik keletas vietų.
– Intriguojantis spektaklio pavadinimas, neabejotinai turintis gilią prasmę. Kodėl dievai? Iš kur kilo ši mintis?
– Spektaklio pavadinimas „Kai žmonės vaidino Dievą!“ susiformavo spektaklį kuriant. Spektaklį statėme kartu su vyru aktoriumi Mariumi Mačiuliu. Aš jaučiau, kad ši pjesė yra drama, ne tragikomedija, o Marius buvo įsitikinęs, kad apie tokį absurdą galima kalbėti tik juokiantis pro ašaras, kad tai turi būti tragikomedija. Marius nuolat kalbėjo apie Balio Sruogos „Dievų mišką“. Nesu skaičiusi šio kūrinio ir nežinau šio autoriaus, todėl man buvo sunku suprasti, ko jis nori. Bet sprendimą kažkas pakišo po ranka. Skaitydama knygą apie romėnų teatrą, radau Plauto svarstymus apie tragediją ir komediją. Viskas tampa tragikomiška, kai dievai ir žmonės arba šeimininkai ir vergai apsikeičia vietomis. Komunistų revoliucija: išsilavinę žmonės, aristokratai tampa „batų valytojais“, naciai nusprendžia – šitie gali gyventi, o šitie ne. Žmonių naikinimas dėl rasės, tautybės, religijos, seksualinės orientacijos bei fizinių ar protinių trūkumų – tai visiška tragikomedija! Kai žmonės įsivaizduoja esantys dievai.
Juokas yra vienintelė likusi reakcija į absurdą ir beviltišką likimą. Humoro elementas mūsų spektaklyje labai svarbus. Humoras yra išgyvenimo taktika. Juokas suveikia kaip streso malšinimo įrankis. Stresas, kurį pjesės personažai išgyveno, yra neįsivaizduojamas – juokdamiesi jie vienas kitam padeda neprarasti vilties, kad išgyventų dar vieną dieną. Pažadu – aš būtinai perskaitysiu „Dievų mišką“.
– Kodėl žmonės turėtų pamatyti į šį spektaklį?
– Ana Frank – tai mergaitė, kurios istorija tapo milijonų neišgirstų istorijų iš holokausto balsu. Verta ateiti, nes bus linksma. Verta ateiti, nes bus liūdna. Verta ateiti, nes tai reikia prisiminti. Reikia ateiti, nes aktoriai į šį spektaklį sudėjo visą širdį. Verta ateiti, nes tai apie žmones. Apie mus.
