Spektaklio „Atminimo malda“ istorija sukasi apie žydų tautą. Jai didžiausius sunkumus padėjo įveikti tikėjimas ir viltis. Spektaklio veiksmas vyksta Ukrainos miestelyje. Su režisieriumi Vladimiru Gurfinkeliu kalbamės apie tai, ką reiškia šį spektaklį rodyti šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, ir koks dabar, jo nuomone, yra meno tikslas.
– Spektaklyje „Atminimo malda“ pasakojama istorija sukasi aplink vertybes ir tragiškus, skaudžius įvykius. Kokią žinutę stengiatės nešti šiuo spektakliu? Kuo šis kūrinys karo akivaizdoje nuskamba kitaip?
– Spektaklis savaime neegzistuoja. Spektaklis – tai tam tikras apvalkalas, kurio viduje šią sekundę, čia ir dabar veikia gyvas aktorius, gyvi bendraautoriai, kuriantys žiūrovų akivaizdoje. Jie „audžia“ spektaklio giją iš savo jausmų. Kai prieš pusmetį įvyko šio spektaklio premjera, juk negalėjome įsivaizduoti, kad šiandien žodžiai Ukraina, Kyjivas skambės visai kitaip. Niekada nepagalvojome, kad frazė „Anatovkos kaime nuo senovės gyveno rusai, ukrainiečiai, žydai – gyveno kartu, dirbo kartu, tik mirti kiekvienas eidavo į savo kapines“, šiandien įgis visai kitą prasmę. Tikra meninė raiška – aktuali visada.
– Kaip jaučiatės, kokie jausmai ir mintys jus apima rodant šį spektaklį šiandien, vykstant karui Ukrainoje?
– Pasaulis taip sutvarkytas, kad dieviškas ir demoniškas pradai egzistuoja visada. Visgi, žmonės dažniausiai linkę tam tikrus dalykus pasirinkti asmeniškai – Bibliją, Torą, Koraną. Jie remiasi pagrindinėmis žmonijos knygomis, bet ateina tamsūs laikai, kai kažkas pradeda manyti, kad yra aukščiau už Dievą ir griauna svarbiausią dalyką, ant kurio laikosi šis pasaulis. Susimąstau apie tai, jog gyvename tokiais baisias laikais. Gyvename laikais, kai kaimyninės šalies, kaimyninės tautos žemė aplaistyta krauju. Šiais kruvinos žemės laikais – būtina žiūrėti į dangų.
Tikra meninė raiška – aktuali visada.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje tai jau penktas „Atminimo maldos“ sceninis pastatymas. Kokią spektaklio temą šiandien išskirtumėte kaip svarbiausią? O kuri, galbūt, jums artimiausia?
– Šis spektaklis – apie žmones, einančius pirmyn ir nepaisančius to, kad kartais atrodo, jog Dievas mūsų nemato ir negina. Tai – baisūs laikai. Tačiau mes ieškosime Dievo žvilgsnio ir viską išgyvensime. Aš, kaip žydas, genetinės atminties lygmenyje žinau, kas yra pogromai ir holokaustas. Abi mano senelės pabuvojo koncentracijos stovyklose. Todėl aš puikiai suprantu, kad man suteikė senelio, žuvusio kovoje su fašizmu, vardą. Dabar – naujas fašizmas. Kai bombarduojami vaikų globos namai, gimdymo ir gyvenamieji namai – jokio pateisinimo šiam pragariškam blogiui nėra. Yra sena alegorija apie tai, kad jeigu žmogus visada žiūri po kojomis, jis vis tiek pargrius. Tik žiūrintis į dangų negriuvinėja. Šolom Aleichemas ir „Atminimo malda“ – apie žmones žiūrinčius į dangų.
Meno užduotis, ypač vizualaus meno – padėti žmonėms išsaugoti savyje žmogų ir priminti, kad jis – žmogus.
– Kaip manote, kokia yra kiekvieno kitam žmogui kuriančio žmogaus siekiamybė ir pagrindinis tikslas? Kokia ji yra jums?
– Apgaulė. Mes, žinoma, sakome, kad kuriame kitiems žmonėms. Netikėkite. Iš tiesų kiekvienas žmogus skausmingai ieško atsakymų į klausimus, kuriuos jam užduoda gyvenimas. Tiesiog kūrėjai turi galimybę šiek tiek atverti paieškų „virtuvę“. Mes žmonių akivaizdoje ieškome atsakymų į klausimus, bet atsakymų neturime. Žmogus, tvirtinantis, kad pažino pasaulį – apgaudinėja pats save. Mes visi esame pažinimo kelyje.
– Kokia teatro paskirtis šiandien?
– Didis Romainas Gary'is, vienas svarbiausių XX a. humanistų, išsakė tokią mintį, skambėjusią maždaug taip: „Kai prasideda karas, žmonės privalo išsaugoti tai, be ko po karo jie negalės gyventi. Jie privalo išsaugoti savigarbą, savo tikėjimą, savo idealus, savo tyrumą.“ Dabar karas tarp gėrio ir blogio vyksta Ukrainoje, taigi, tai – karas kiekvienoje šalyje, kiekvieno žmogaus viduje. Meno užduotis, ypač vizualaus meno – padėti žmonėms išsaugoti savyje žmogų ir priminti, kad jis – žmogus. Tai itin kilni misija. Dėl to šiandien teatras tampa toks pat reikalingas, kaip ir kitos dvasingumo išsaugojimo vietos.
Iš tiesų kiekvienas žmogus skausmingai ieško atsakymų į klausimus, kuriuos jam užduoda gyvenimas.
„Atminimo malda“ – viena reikšmingiausių šiuolaikinio teatro pjesių, įkvėpta didžiojo literatūros kūrėjo jidiš kalba, šiuolaikinio žydų tautos identiteto formuotojo Šolom Aleichemo kūrybos. Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkė Irena Jarutis, muzikos autorius – Vitalijus Istominas, choreografė – Irina Tkačenko. Ryškius vaidmenis kuria Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai Viačeslavas Lukjanovas, Jevgenija Gladij, Valentinas Novopolskis, Jurijus Ščiuckis, Sergejus Zinovjevas, Larisa Popova, Juliana Volodko, Jelena Orlova, Jevgenija Karpikova ir kt.
Spektaklis bus rodomas balandžio 15 d. 18 val. Rokiškio kultūros centre XXXVIII Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ metu. Tai – vienintelis teatrų festivalis Lietuvoje, be pertraukų gyvuojantis keturis dešimtmečius, išlaikęs prizų ir premijų teikimo bei teatrų rėmimo tradicijas.
