Spektaklio kūrybinė grupė: aktoriai Judita Urnikytė Benita Vasauskaitė, Eimantas Bareikis, Vytautas Leistrumas, Dalius Skamarakas, spektaklio režisierius Vaidotas Žitkus ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė prisipažįsta, kad spektaklio kūrimas iš tiesų buvo tarsi netikėtumų ir stebuklų pilna kelionė, į kurią jie leidosi nežinodami, kur juos nuves kūrybiniai ieškojimai. Tačiau aktorinė nuojauta, gerai įvaldyta improvizacijos technika, mokėjimas dirbti komandoje, atvirumas savo asmeninei patirčiai ir jaunatviškas azartas davė puikų rezultatą – penki Keistuolių teatro aktoriai suplaka scenoje žaismingą ir skoningą lietuviškų pasakų kokteilį.
Apie kūrybinius nuotykius – keistuoliškas pokalbis su spektaklio „Pati labiausia pasaka“ aktoriais ir režisieriumi.
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ – tai pasakų varžytuvės. Aktoriai žaisdami, pokštaudami varžosi scenoje, kurio iš jų pasaka pati gražiausia, baisiausia, linksmiausia, žodžiu, pati „labiausia“, o kartu padeda vienas kitam papasakoti, suvaidinti vienas kito pasaką – panašiai, kaip žaidžia patys vaikai. Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį spektaklį?
Eimantas Bareikis: Tai turbūt man ta mintis kilo. Mane visada masino lietuvių liaudies pasakos. Dar studijų metais, kai gavau užduotį parodyti etiudą pagal lietuvių liaudies pasaką, perskaičiau jų daugybę ir paskui niekaip negalėjau atsirinkti vienos. Iš to jau vėliau man gimė idėja, kuria pasidalinau su savo kolegomis Keistuoliais. Pernai pavasarį galvojom, kokį kitą sezoną statyti spektaklį vaikams (Keistuoliai turi tradiciją pieš kiekvienas Kalėdas sukurti po naują vaidinimą mažiesiems – L.P.), ir aš pasiūliau, kad tai galėtų būti pasakų varžytuvės: kas paseks pačią linksmiausią, pačią baisiausią, pačią gražiausią, pačią trumpiausią ar pan. pasaką. Pasakiau, jog spektaklį kurti galėtume kūrybinių dirbtuvių principu. Iš to vėliau ir išsirutuliojo spektaklis. Vaidotas Žitkus apsiėmė padėti ir prisiėmė „vyriausiojo“, režisieriaus funkciją.
Vaidotas Žitkus: Eimanto mintis mane užkabino. Įžvelgiau galimybę gražaus žaidimo, nenutolstančio nuo Keistuolių teatro stilistikos. Tas klausimas, kuri pasaka gražiausia pagimdė kūrybinę diskusiją tarp mūsų, kuri vėliau virto kūrybiniu-žaidybiniu ginču.
E.B.: Man buvo labai įdomu tai, kad lietuvių liaudies pasakose veikia daugybė visokių būtybių: pamotės, našlaitėlės, kipšai, slibinai. Ir labai įdomu būtų matyti visus juos vienoje pasakoje, kad jie suktųsi kaip kokioje karuselėje. Lietuvių liaudies pasakos, ir pasakos apskritai, – tai amžina gėrio ir blogio kova.
O kurie pasakų personažai, teigiami ar neigiami, labiau įkvepia? Kurie labiau vilioja į tą pasakų pasaulį, masina žaisti su pasakų siužetais?
Benita Vasauskaitė: Įkvepia gal ne patys personažai, bet jų santykiai. Tas ryšys tarp personažų labiausiai sudomina ir norisi būtent jį sužaisti, suimprovizuoti.
Dalius Skamarakas: Be vieno nebūtų kito. Gerąjį personažą vaidinti norisi, nes jis doras, teisingas ir visada laimės, o blogąjį vaidinti – tiesiog įdomiau, nes gali prisirinkti labai daug charakterio spalvų ir visas jas parodyti.
V. Ž.: Kalbant apie įkvėpimą, mane labiausiai patraukė erdvė pamąstymui ir diskutavimui apie kiekvieno aktoriaus asmeninį santykį su pasakomis. Buvo labai įdomu klausytis kiekvieno pasakojimų apie tai, kaip susitiko su pasakomis vaikystėje, kas pasakojo pasakas, kaip jų klausė, kokį įspūdį paliko, kaip tą įspūdį atsinešė į suaugusiųjų pasaulį. Labiausia įkvėpimo sėmiausi tuose dalykuose – būtent kiekvieno aktoriaus asmeniniame santykyje su pasakomis.
Judita Urnikytė: Nuo diskusijų, pokalbių iki spektaklio buvo nueitas labai ilgas kaitos kelias, todėl drįsčiau pasakyti, kad to spektaklio, koks jis pasirodė, idėjos autoriai dabar jau esame mes visi.
Taigi, Eimantas pasiūlė idėją, o toliau jau spektaklio veiksmą kūrėte jūs visi kartu...
D.S.: Žinoma, nebuvo nei aiškaus scenarijaus, nei aiškių rėmų. Tiesiog visi kartu ieškojo, bandė, kiekvienas įnešė savo dalį į šį spektaklį.
V.Ž.: Visus susiintrigavo Eimanto pasiūlyta kūrybinės dirbtuvės idėja. Ji, kaip jau sakiau, yra labai artima Keistuolių teatro kūrybiniams principams.
B.V.: Taip dirbti mums nėra naujovė. Mes puikiai žinome šituos principus. Todėl ypač patraukli pasirodė Eimanto idėja imti ne kokį nors konkretų autorių, ne vieną pasaką, o lietuvių liaudies pasakas apskritai. Nes tai yra neišsemiami lobiai ir plačiausia erdvė improvizacijai. Ieškojom, kaip atsirinkti pasakas, ir nusprendėm, kad remsimės savo asmenine patirtimi.
Visi: Pasakų perskaitėm tikrai labai labai daug... (juokiasi)
Vytautas Leistrumas: Aš esu iš tų žmonių, kuriems pasakos patinka. Vaikystėje skaičiau labai daug pasakų. Ir kai nuskambėjo pasiūlymas kurti spektaklį, kuris bus pasakų varžytuvės ir kad tai bus kūrybinės dirbtuvės, mane apėmė labai didelis azartas.
Pradėjote kurti spektaklį neturėdami nei aiškaus scenarijaus, nei griežtų kompozicinių rėmų, tai kaip tuomet vyko repeticijos? Kaip sekėsi organizuoti kūrybinį procesą? Ar daug teko ginčytis?
V.Ž.: Manau, nebuvo ginčų, buvo diskusija. Buvo kūrybiškas bendravimas. Visa tai persikėlė ir į sceną: mums kildavo klausimų, kuri gi pasaka iš tų, kurias visi siūlė, yra gražiausia, įdomiausia ir labiausia, kaip ir spektaklio pavadinime. Ir tą ginčą iš esmės matote scenoje.
J.U.: Aš į klausimą, kaip repetavome spektaklį, atsakyčiau vienu žodžiu: žaidėme. Tiesiog neįsivaizduoju kito principo kuriant spektaklį vaikams. O pačiame žaidime buvo visko: diskusijų, juokų, daug daug pasakų, kurių tikrai nespėtume parodyti per vieną spektaklį. Pavadinčiau visus truputį išprotėjusiais dėl savo pasakų, ir dėl viso spektaklio.
E.B.: Pyktis tai mes nesipykstam, bet ginčytis tenka. Bent jau aš nuolat turiu įrodinėti, kad mano pasaka yra pati labiausia (juokiasi).
J.U.: ir teks dar ilgai!
D.S.: O, jis mėgsta ginčytis...
B.V.: Tai mes vis dėlto ginčijamės...
D.S.: Bet mus vienija tai, kad vaidiname šiame spektaklyje ne todėl, kad mus čia kažkas pakvietė, davė darbo, o tai, kad pasakos mums visiems iš tiesų yra labai brangios. Kaip mes tas pasakas rinkomės! Kiekvienas atnešė tikrai ne po vieną pasaką, o visą šūsnį: „va dar šitą paklausykit“, „o aš va žinau dar tokią“, „šita nelaibai? Tada dar tokią galiu papasakot...“. Paskaito žmogus savo pasaką ir pamatai, kad jam ji tikrai rūpi.
Ar sunku buvo atsirinkti kelias „pačias labiausias“ pasakas, kurios pakliuvo į spektaklį?
D.S.: Aišku! Jei vaikui žaislų parduotuvėje lieptum išsirinkti patį labiausią žaislą, tai jis greičiausiai norėtų ir vieno, ir antro, ir trečio, ir paskui dar ketvirto... aktoriai juk taip pat tam tikra prasme yra vaikai. O mums visiems, išskyrus Eimantą, tenka pasekti tik po vieną vienintelę pasaką!
E.B.: Bet mano pasakos labai trumpos! Iš tiesų, repeticijų kambaryje ant stalo buvo sukrautos didžiulės krūvos pasakų knygų ir iš visų pasakų atsirinkom kelias dešimtis, vėliau iš jų atsirinkom keliolika, o iš tų keliolikos jau tas kelias, kurios pakliuvo į spektaklį.
B.V.: Buvo dar labai gražus ir šiltas momentas: visos suneštos knygos ar beveik visos buvo asmeninės, iš vaikystės. Tarp jų puslapių radom net sudžiovintų lapų, gėlių...
V.L.: Atsinešėm savo knygas ir Vaidas mūsų paklausė: o kaip jūs patys atradot tas pasakas? Kas jums jas sekė ar skaitė? Taip mes nuo savo asmeninės patirties nukeliavom iki pat to stebuklingojo pasakų pasaulio. Ir šitam spektaklyje viskas yra: ir mūsų pačių išgyvenimai, ir ginčai, ir ieškojimai, ir stebuklinis apsakų pasaulis...
V.Ž.: Kaip sakė Judita, pats principas, be kurio neįmanomas šitas spektaklis, – tai žaidimas. O žaidimo variklis – azartas. Mes labai azartiškai ieškojome tų pasakų, stengėmės jomis užkrėsti vienas kitą. O spektakliui gimus, atsiranda naujas dalyvis – tai žiūrovas. Todėl dabar šituo savo azartu labai norime užkrėsti ir vaikus. Ir apskritai visus, kurie ateis pažiūrėti.
Kalbino Lina Pavalkytė
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ šį sezoną dar bus rodomas gegužės 2 d. 11 val. Elektrėnų kultūros centre, Teatrų jaunimui ir vaikams asociacijos Asitežas projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ rėmuose; gegužės 8 d. 12 val. Vilniuje, Keistuolių teatre; gegužės 17 d. 11 val. Panevėžio Juozo Miltinio teatre.
