Pjesės autorius Gintaras Grajauskas, režisierė Agnija Leonova, scenografė ir kostiumų dailininkė Irina Komissarova, kompozitorius Jonas Jurkūnas, vaizdo menininkas Artis Dzērve (Latvija), šviesų dailininkas Julius Kuršis, choreografės Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova, režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė, vaidina: Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas, Elijas Martynenko, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Karolina Kontenytė, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Justina Vanžodytė, Jonas Viršilas, Arnoldas Eisimantas, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Vaidas Jočys, Donatas Švirėnas.
Apie premjerą pasakoja režisierė Agnija Leonova ir dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas.
– Agnija, anksčiau savo spektakliuose domėjotės dirbtiniu intelektu. Pjesę „Tinklas“, parašytą 2016 m., atradote jau prasidėjus karantinui dėl koronaviruso pandemijos, pradėjote repetuoti virtualiai?
A.L. Jau anksčiau domėjausi technologijų tematika, ne vien dirbtiniu intelektu. Domiuosi žmogaus ir technologijos sąveika. Perskaičiau, kad Gintaras yra parašęs pjesę šia tema ir pajutau – čia mano! Viduje įvyko rezonansas. Paskaičiau, o po kurio laiko prasidėjo karantinas. Visi pakliuvom į keistą etapą, pradėjom bendrauti daugiausia virtualiai. Didžioji žmonijos dalis pradėjo dirbti nuotoliniu būdu, internetu, ir virtualybė tapo visiem apčiuopiama. Mus į ją pastūmėjo. Pirmos repeticijos vyko per zoom platformą – porą savaičių dar bandėm išsiaiškinti, kas bus, paskui pradėjom repetuoti. Pasaulis jau išėjo iš karantino, pamatysim, kiek įpročių liks iš to laiko. Kiek domėjausi, šis etapas davė didelį postūmį tam tikriem visuomenės pokyčiam.
Pjesės struktūra tokia: yra pagrindinis veikėjas ir kiti su juo susitinkantys veikėjai tarpusavyje vis mainosi. Būdavo, jei repeticijos trunka septynias valandas, su pagrindiniu aktoriumi tas septynias valandas ir sėdim, o visi kiti keičiasi. Vėliau supratom, kad 7-8 valandas neįmanoma išbūti taip, kaip būnam gyvai, reikia pertraukų. Nes zoomas išsunkia. Skaičiau tyrimus, kad fiziologiškai žmogus nėra pritaikytas tokiam virtualaus bendravimo kiekiui.
– Gintarai, kokia pjesės istorija? Dabar ji atrodo vizionieriška – kalbama apie virtualiame tinkle gyvenančius žmones.
G.G. Keistai išėjo: pjesė prasideda remarka, kad viskas vyksta netolimoje ateityje. Netikėjau, kad netolima ateitis taip greit ateis. Benaršant po socialinius tinklus, šovė į galvą mintis: visi dabartiniai žmonės beveik Jobo situacijoje – realiai nieko neturi, iš jų viskas atimta, bet to nepastebi, nes yra gražių surogatų, kuriais galima patikėti ir ramiai gyventi dirbtinį gyvenimą neįtariant, kad kažkas ne taip. Apie tai ir buvo pjesė, aišku, ir apie izoliaciją, kuri toje situacijoje nutinka savaime – tinklas įpainioja taip, kad nebeturi galimybių sugrįžti į tikrąjį gyvenimą, galų gale, grįžti baisu, nes tinklas yra ir komfortas. Bet kada gali ką nors jame užblokuoti, pasirinkti savo socialinį burbulą, kuriame jausiesi puikiai ir būsi lyderis. Iš esmės, pjesė buvo apie tai. Jau rašydamas supratau, kad tai velniškai sunkiai pastatoma, nes veiksmas vyksta virtualioje realybėje, išskyrus kelis incidentus, ir tam reikia labai ypatingo režisieriaus. Viename interviu kalbėjau apie tai: laukiu jauno režisieriaus, kuris domėtųsi šiais dalykais ir sugebėtų tai padaryti. Optimistiškai pasakiau: tikiu, kad jis atsiras. Ir atsirado. Viskas logiškai ir teisingai susiklostė.
– Agnija, apie ką bus spektaklis „Tinklas“?
A.L. Pjesėje labai juntama pagrindinio veikėjo vienišumo tema. Labai įdomu, juk toks yra režisieriaus darbas: analizuodamas veikėją, patiri jam empatiją, mėgini suprasti, kas su juo vyksta. Man tai buvo stipri analizė, iš kur kyla vienišumas būnant virtualiame pasaulyje, iš kur atsiranda priklausomybė. Nes asmeniškai man technologijos atrodo labai geras dalykas. Daugiau analizuoju negebėjimą teisingai naudotis priemonėm ir nuo jų atsirandančią priklausomybę, kai laiką tiesiog nuskrolini į erdvę ir nebegebi susidurti su savimi, nes visąlaik kažkur pabėgi, kažką vaizduoji. Kitas pjesės veikėjas turi priklausomybės nuo alkoholio problemą ir šios scenos labai nuosekliai susidėsto. Matau tame paralelę: tai šiuolaikinė priklausomybė. Yra žmonių, kuriuos technologija įgalina funkcionuoti žymiai produktyviau, o yra žmonių, kurie leidžia joms save išsunkti ir nebegyvena savo gyvenimo.
– Priemonė tampa gyvenimo būdu?
A.L. Technologija gali būti gyvenimo būdu. Yra žmonių, kuriem technologija padeda planuoti, funkcionuoti, programuoti, o čia susitinkam su veikėju, kuris pabėga nuo gyvenimo į technologiją. Net ne į pačią technologiją – į socialinius tinklus. Per tinklą žiūri, kaip kiti gyvena, ir pats jau nebefunkcionuoja. Yra stipri scena, kurioje sakoma, kad tas žmogus atsisakė gyventi savo gyvenimą – man ši pjesė apie tai. Apie žmones, kurie tam tikra prasme jau atsisako gyventi ir laukia, kol iki galo praskrolins savo gyvenimą.
– Pirmąkart dirbote su Klaipėdos dramos teatro aktoriais? Kaip subūrėt komandą?
A.L. Subūriau komandą per zoomą (juokiasi). Labai įdomi patirtis. Pirmas skaitymas vyko per zoomą. Vėliau, kai buvo galima susiburti, susirinkom repetuoti teatre.
Labai geranoriškas teatras, psichologiškai komfortiška čia dirbti. Visi sąmoningi – jokių peripetijų, visi nukreipti į darbą. Tiesiog psichologinis malonumas bendradarbiauti su tokiais žmonėm.
– Užimsit visą didžiąją salę, bet neįprastai?
A.L. Spektaklis bus rodomas didžiojoje scenoje, bet scenografija labai nestandartiška. Būtent tam, kad išryškintų saviizoliacijos temą ir tai, ko galbūt reikėjo šiai pjesei – technologiškumo sustiprinimo, kad žiūrovas tikrai pamatytų veikėjo, gyvenančio tinkle, situaciją iš šono. Scenografija bus sumontuota didžiojoje salėje, bet žiūrovai žiūrės tik antrame balkone.
