Žvilgsnis į S.Loznicos spektaklį: kokia pasirodė pjesė, kaltinta antiukrainietiškumu?

Spektaklio „Erinijos“ Valstybiniame jaunimo teatre premjera įvyko gruodžio 14 ir 15 dienomis.

Jį pagal prancūzų rašytojo Jonathano Littello istorinį romaną „Gero linkinčiosios“, kuriame analizuojamos Holokausto atminties temos, sukūrė ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica.

Kaip rašyta Jaunimo teatro pranešime spaudai, tai bene reikšmingiausias ir daugiausiai diskusijų viešojoje erdvėje sukėlęs šių metų Jaunimo teatro pastatymas, kuriame analizuojama, kaip aukštos kultūros civilizacijose gimsta ir įsitvirtina barbariški žmonių naikinimo mechanizmai.

Spektaklio pasirodymas kėlė nemažai kontroversijų. Pavyzdžiui, aktorius Andrius Bialobžeskis teigė, kad tuomet dar statytas spektaklis yra atvirai antiukrainietiškas.

Įvykus premjerai, įspūdžiais apie spektaklį dalijamasi „Radio Svoboda“ interneto svetainėje skelbiamame straipsnyje.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Sergejus Loznica dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ premjera

Knyga supinta į tvirtą mito odą

S.Loznicos pagal J.Littello romaną pastatytą spektaklį „Erinijos“ atidaro Paulo Celano eilėraštis „Mirties fuga“.

Tai pirmasis ukrainiečių kino režisieriaus darbas teatre, tęsiantis dokumentinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą ciklą („Babij Jaras“, „Kyjivo procesas“, „Natūrali naikinimo istorija“).

S.Loznica ruošiasi filmuoti vaidybinį filmą „Babij Jaras“ ir scenarijaus fragmentai panaudoti pjesėje, kurią jis parašė pagal J.Littello knygą.

Spektaklio „Erinijos“ premjera Vilniaus jaunimo teatre įvyko gruodžio 14 dieną.

Čia prieš dvejus metus Krystianas Lupa pagal W.G.Sebaldo romaną pastatė spektaklį „Austerlicas“, rašoma „Radio Svoboda“ straispnyje.

Lauros Vansevičienės nuotr./„Austerlicas“

S.Loznicos dokumentinis filmas „Austerlicas“ (2016 metai) apie nerūpestingus muziejaus lankytojus buvusių nacių koncentracijos stovyklų teritorijose pavadintas šio romano herojaus vardu.

Tačiau K.Lupos „Austerlicas“ – tai istorija, pasakojama aukų, o „Erinijos“ – budelio išpažintis.

Taip pat ir Rusijoje garsus J.Littello romanas – įvairių žanrų ir intonacijų rinkinys: atrodo, kad vieną puslapį parašė atsargos generolas-memuaristas, kitą – pornografas, trečią – siurrealistas, bet visi šie puslapiai supinti į tvirtą mito odą, pasakoja „Radio Svoboda“.

Pagrindinis veikėjas Vokietijos SS oberšturmfiureris Maksimilianas Aujė yra Oresto, kuris nužudė savo motiną Klitemnestrą, įsikūnijimas.

S.Loznicos spektaklyje nėra nei motinžudystės, nei M.Aujė incestinio potraukio seseriai ir niekaip nenurodomas herojaus homoseksualumas.

Visos šios linijos praleistos, eroso Vilniaus teatro scenoje nėra, jį negrįžtamai išstūmė tanatas. Erinijos-Gero linkinčiosios, persekiojančios Maksą-Orestą, liko tik spektaklio pavadinime.

Kaip rašoma „Radio Svoboda“ publikacijoje, iš karto po choro pasirodymo su „Mirties fuga“ prasideda žydų pogromas, o Lvivo gatvėje besivoliojančių suluošintų kūnų vaizdas netrukdo vokiečių karininkams mėgautis valgiu ir kalbėtis apie aborigenų papročius.

Žudymo mašina veikia ir netrukus Babij Jare bus sunaikinti tūkstančiai Kyjivo gyventojų.

Spektaklis – karo Ukrainoje kontekste

2009 metais, kai Maskvoje buvo išleistas ir bestseleriu tapo Goncourt'ų premiją laimėjęs romanas, skaitytojai negalėjo įsivaizduoti, kad po 13 metų jų pačių šalis ims terorizuoti civilius Ukrainos gyventojus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Karas Ukrainoje

Pasak „Radio Svoboda“ straipsnio, 2022 metų pavasarį J.Littellas ir fotografas Antoine'as d'Agata keliavo į Bučą ir kitus išlaisvintus miestus Kyjivo bei Charkivo srityse ir rinko Rusijos kariuomenės nusikaltimų įrodymus, lankėsi morguose, matė karių ir civilių kūnus.

Net prie Babij Jaro memorialinio komplekso rusų raketa pražudė žmones.

S.Loznica dabartinį karą laiko atsinaujinusiu Antruoju pasauliniu karu, tragedijos toje pačioje žemėje kartojasi po 80 metų.

„Pagrindinė mano knygos idėja buvo noras ištyrinėti gigantiško masto politinį žiaurumą remiantis nacizmo fenomenu. Galėjau rašyti apie NKVD ar Kinijos imperiją, bet pasirinkau nacizmą, nes buvo daugiau galimybių susipažinti su dokumentine medžiaga, šis reiškinys gimė Vakarų Europoje.

Mane domino nacizmo biurokratijos mechanizmai, kaip jie radikalizavosi per karą ir kaip tai paveikė tautos psichiką“, – interviu prieš spektaklio premjerą sakė J.Littellas.

„Radio Svoboda“ straipsnyje pastebima, kad aktualus klausimas apie taikos metu jokių nusikaltimų nepadariusių gyventojų nužmogėjimo priežastis romane randa keletą išgalvotų ir paradoksalių atsakymų, tačiau jie spektaklyje neskamba.

Vida Press nuotr./Naciai apžiūri Varšuvos žydus

S.Loznica tiria pasiteisinimą tų, kurie kūrė Europos žydų naikinimo planus, o spektaklio afišoje yra kraniometras, kuriuo naciai bandė atskirti arijų kaukolę nuo ne arijų.

„Pasirinkau sau tik vieną temą, vieną istoriją – tai naikinimo industrijos kūrimo istorija, – sako režisierius. – Pasirinkau tik tuos epizodus, kurie susiję su naikinimo industrijos kūrimu iš tų, kurie ją kūrė, požiūrio taško“.

S.Loznica pjesę parašė jau prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje ir žiūrovas per pertrauką gali susimąstyti apie nusikaltimų prieš žmogiškumą, kuriuos vykdė Hitlerio kariuomenė, o dabar kopijuoja Vladimiro Putino kariuomenė, panašumą.

Spektaklio kūrimo pradžioje teatre kilo diskusija: vienas iš aktorių nusprendė, kad pjesė yra antiukrainietiška, nes Lvivo pogromą vykdo vietos gyventojai, o vokiečiai juos tik stebi prie kavos stalelio diskutuodami apie Stepano Banderos biografiją.

Tačiau Ukrainos nacionalistų organizacijos veiksmai, kaip ir ukrainiečių gyvenimas okupuotose teritorijose apskritai, nėra spektaklio tema.

Pirmame plane visada ir visur yra užkariautojai, vokiečiai, rašo „Radio Svoboda“.

„Tarp Vermachto ir SS vyko vidinė kova. Pogromų reikėjo, kad Vermachtui parodytų, koks siaubas gali nutikti, kai SS nekontroliuoja šios situacijos. Jiems reikėjo rasti sutarimą šiems veiksmams.

Tokia pati diskusija buvo ir šaudyti žydus Kyjive ar nešaudyti, ir už skerdynes Babij Jare jie turėjo perkelti atsakomybę generalgubernatoriui, Vermachtui. Tai politiniai žaidimai, kiekvieno kova dėl savo karjeros, tolesnio augimo. Su žmonėmis, kurie bus sunaikinti, tai visai nesusiję. Bandžiau parodyti visus šiuos mechanizmus“, – aiškina S.Loznica.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus / Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Kauno žydų žudynės "Lietūkio" garaže

Dviejų režimų tema

Anot „Radio Svoboda“ straipsnio, dar viena reikšminga tema – dviejų režimų, kurie sudarė abipusiai naudingą sąjungą, susitarė pasidalyti Europą, tačiau 1941 metais stojo į kovą, panašumas.

Viena svarbiausių spektaklio scenų – esesininko M.Aujė pokalbis su Stalingrade pagautu komisaru Pravdinu.

Panašu, kad J.Littellą įkvėpė Vasilijaus Grosmano apmąstymai romane „Gyvenimas ir likimas“.

Tai ne tardymas, o pokalbis tarp vienas kitą gerbiančių ir iš pusės žodžio suprantančių pašnekovų.

Nors stalinistai istorinius procesus aiškina kaip klasių kovą, o naciai – kaip tautų konfrontaciją, pasaulėžiūra jie panašūs.

Abu režimai išrado masinių žudynių mašinas, tik vokiška mašina buvo visiškai sunaikinta, o sovietinė išliko ir dabar vėl veikia, nors klasių teorija, pateisinusi jos egzistavimą, jau seniai pamiršta.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Tremtiniai medienos paruošimo darbuose. Irkutsko sritis, Zimos miestas. [1952 m.] Vilhelmo Janiselio fotonuotrauka

Pokariu garbingu verslininku tapęs M.Aujė (aktorius iš Klaipėdos Donatas Želvys) finale sako monologą apie įvykdytus žiaurumus.

Kodėl jis tapo siaubūnu?

„Albero Camus romane „Maras“ tai vertina kaip ligą, ji atsiranda iš niekur ir į niekur dingsta, tokiomis aplinkybėmis organizmai reaguoja taip, kaip reaguoja. Ir tada kiekvienas pažįsta savo gebėjimus. Pagrindinio veikėjo paskutiniame monologe yra auksiniai žodžiai: „Neprisiek, kad nežudysi, bet tu gali pasakyti: „Aš pasistengsiu nežudyti.“

Apie tai, kas žmogų paverčia monstru, parašyta daug knygų, iš dalies tarp jų ir „Gero linkinčiosios“. Tai aplinkybių ir veiksnių derinys. Mielas žmogus galėjo būti pianistas ar rašytojas, tačiau taip susiklostė aplinkybės, o tada toks jis pats, – tai irgi nemažiau svarbu. Nes be aplinkybių vis dėlto dar yra žmogus, kuris gali pasipriešinti, o gali būti nublokštas šios srovės“, – svarsto S.Loznica.

Dreba Hitlerio portretas

Kaip rašoma „Radio Svoboda“ interneto svetainėje, J.Littellas kategoriškai prieštarauja savo knygos ekranizacijai, tačiau teatre dažnai naudojami kinematografiniai elementai: tiek baigta kronika, tiek specialiai spektakliui nufilmuotos scenos.

Kino režisierius S.Loznica atsisakė tokio požiūrio.

„Tai galima daryti tik išskirtiniais atvejais, nesugriaunant iliuzijos, nesikėsinant į teatro konvencionalumą. Įsivaizduokite, jei į kokį nors epizodą įtraukčiau pogromo scenas Lvive – viskas scenoje numirtų, sceniniai veiksmai ir konvencionalumas būtų išlyginti kronikos. Bet jei naudoji nuotraukas, tokio efekto nėra. Pabandžiau ir tai veikia, netrukdo spektaklio eigai, niekaip nesikėsina į konvencionalumą, kurį leidžia teatras“, – sako S.Loznica.

„Radio Svoboda“ tęsia: nenusakomiems nusikaltimams reikia stulbinančių dekoracijų, o Kirilo Šuvalovo ir Katarzynos Luszczyk (daug metų dirbusios su Krzysztofu Warlikowskiu) meistriškumas kelia pasigėrėjimą.

Ant raudonos uždangos dreba Hitlerio portretas, tarsi nutapytas J.Littello studijuoto menininko Franciso Bacono.

Vida Press nuotr./Adolfas Hitleris filme „Valios triumfas“

Iš dangaus tekanti kraujo tėkmė sustabdyta Anisho Kapooro, o mirusieji sumesti kaip Francisco Goya'os graviūroje.

„Kambarys, kuriame repetavome, buvo nukabinėtas reprodukcijomis. Tai blogio vaizdiniai mene, ypač XIX amžiaus pabaiga-XX amžiaus pradžia, ekspresionizmas. Ir viskas, kas susiję su eugenika.

Mano bibliotekoje atsirado enciklopedija „Žmogus“, kurią XIX amžiaus pabaigoje parašė daktaras Franzas Leopoldas von Ranke. Ten išdėstyta teorija, kuria vėliau rėmėsi ponai spręsdami, kam gyventi, o kam – ne“, – pasakoja S.Loznica.

Į spektaklio „Erinijos“ premjerą Vilniuje atvyko teatralai iš įvairių šalių, garbės svečiu tapo Lietuvos nepriklausomybės architektas Vytautas Landsbergis, apie kurio likimą S.Loznica pernai sukūrė dokumentinį filmą.

J.Littellas spektaklio dar nematė. Kaip jis reaguos į tai, kad jo herojaus istorijoje karaliauja mirtis, o meilės visai nėra? – klausiama „Radio Svoboda“ publikacijoje.

„Spektaklis trunka daugiau nei penkias valandas su dviem pertraukomis, todėl palikau tik tanatą, bet gal grįšiu prie eroso, – žada S.Loznica – Tai bus atskira istorija, antra linija, ją taip pat būtų įdomu pastatyti.“