Teatro repertuare tai pirmasis tokio žanro pastatymas, kurio režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, choreografai Dainius Bervingis, Gintaras Visockis, chormeisteriai Ramūnas Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė.
Muzikiniame reviu vaidina ne tik žiūrovų pripažinimo nusipeln teatro solistai, choro ir baleto artistai. Čia išvysime ir kviestines Lietuvos teatro ir koncertinės scenos žvaigždes – aktorius Viktoriją Streičą, Vaidotą Martinaitį, dainininkus Jeronimą Milių, Eveliną Sašenko. Spektaklio libreto autorė – jau dešimtmetį su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiaujanti garsiojo latvių režisieriaus Janio Streičo dukra Viktorija Streiča, pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį Sali Boulz vaidmenį J.Kanderio miuzikle „Kabaretas“...
Šį kartą scenoje – daugybė teatralų gyvenimo peripetijų su jausmų dramomis, aktorių tarpusavio santykiais ne tik scenoje, užkulisiuose, bet ir už teatro ribų.
Spektaklyje daug tiesos ir tikrų situacijų. Daug posakių, kurie ištarti žinomų aktorių lūpomis tapo gyva nūdienos klasika, nesuvaidintų epizodų iš žinomų režisierių, kitų teatralų gyvenimo. Todėl atpažinti kas yra kas scenoje nesunku.
Tačiau be fantazijos elementų teatras nebūtų teatru. Naujasis spektaklis neįprastai gyvas, su ryškiais, gyvenimiškais herojų charakteriais ir emocionalumu, stipria epizodų kaitos energetika, kurios priežastis – originalus libretas ir naujai sukurta „sena“ istorija.
Kiek kitokia ir muzika, dėl kurios verta ateiti į spektaklį, kaip ir dėl atraktyvių šokių, netikėtų akrobatinių triukų, dainuojančių baleto ar šokančių choro artistų.
Statantys spektaklį galvojo ir apie žiūrovą, jo reakciją, apie teatrinės pramogos patrauklumą. Todėl publikos dėmesys bus išlaikomas nuoširdžia vaidyba, dinamiškai besikeičiančiomis situacijomis.
Apie spektaklio atsiradimo istoriją Viktorija Streiča pasakojo: „Kai repertuare nebeliko visų pamėgto J.Kanderio miuziklo „Kabaretas“, trupė ketino parengti koncertinę programą iš geriausių šio bei kitų populiariausių miuziklų numerių. Vėliau ėmė kirbėti mintis ir apie spektaklį – tikėjomės, kad rasim scenarijų...
Prieš metus su pasiūlymu rašyti libretą teatro vyr.režisierius K. Jakštas kreipėsi į kone dešimtį literatų, bet visi pasirodė velniškai užsiėmę...
Tada ir pasiūlė rašyti scenarijų man, nes studijavau dramaturgiją Latvijos Kultūros akademijoje, be to, seniai rašau tekstus, scenarijus įvairiems koncertams, renginiams, o ir sumanymas iš pirmo žvilgsnio pasirodė tikrai nesudėtingas – surikiuoti iki skausmo žinomus muzikinius numerius, juos „atskiesti“ vedėjo intarpais…
Bet tik pradėjusi dėlioti istoriją, kuomet ėmė rutuliotis siužetinė linija, ryškėti įvairūs personažai, kuriems atskleisti prireikė vis daugiau naujų numerių, pamačiau – užgimusi istorija reikalauja savo gyvenimo ir nuo manęs nebepriklauso...”
Statydamas spektaklį daugiausiai rizikavo režisierius K. Jakštas – šalia galybės išradingų mizanscenų, techninių idėjų, triukų, jis sugriovė ir muzikinio spektaklio (miuziklo, operos, operetės) tradiciją, pradėjęs jį ne uvertiūra, o aktoriaus monologu. Kalbėdamas apie premjerą, Kęstutis Jakštas nedaugžodžiavo ir „nevyniojo žodžių į vatą” teigdamas, jog vargu ar kas susimąsto, kokią kainą artistas moka už rampos šviesų blizgesį, kiek pastangų pareikalauja scena, į kurią lipa ar sveikas, ar negaluojantis, puikios nuotaikos ar iš sielvarto plyštančia širdimi.
„Nuo aktoriaus meistriškumo, jo pasirodymo scenoje priklauso publikos ir kiekvieno žiūrovo atskirai dvasinė būsena, tad artisto pareiga daryti viską, kad po spektaklio žmogus išeitų pailsėjęs, pagijęs dvasiškai…“- įsitikinęs K.Jakštas, nepamiršdamas pridurti, kad naujasis pasakojimas apie artistus, kurių gyvenimas it blykstė, trunkanti akimirką, nes kiekvieno istorija nueina užmarštin su jo išėjimu iš teatro…
„O jeigu teatras tiesiog trukdo iškilti naujiems dangoraižiams ir miesto klerkai, eidami lengviausiu keliu, nusprendžia nušluoti jį nuo žemės paviršiaus….Šių tragiškų įvykių fone aktoriai vaidina paskutinį spektaklį, kur vyksta jų dramos, iškyla praeities istorijos, tarsi kaleidoskope keičiasi gyvenimo akimirkos užkulisiuose, grimo kambariuose, teatro dirbtuvėse ir net už teatro durų....”- lakoniškai spektaklį apibūdino K.Jakštas.
Spektaklio dirigentas ir aranžuočių autorius – Jonas Janulevičius net nedvejodamas patikino, kad teatre to dar nebuvo – spektaklio išsidėstymas apverstas aukštyn kojomis: „Orkestras “pakabintas” palubėje, o veiksmas „nuleistas” į orkestrinę, diriguosiu nematydamas solistų, o šie kartu su choru mane matys tik monitoriaus ekrane“ – netikėtumus ir naujoves vardijo dirigentas.
„Tokiems sprendimams pamatą padėjo daugiau kaip dešimtmetį vykstantis operetės festivalis – panašiai dirbome ir šią vasarą, kai dirigentas vienoje, o solistai kitoje scenoje – gretino J.Janulevičius ir aiškindamas pastatymo subtilybes neslėpė, kad dirbti veidrodinio efekto principu labai sudėtinga.
Tačiau sunkiausia, anot jo, laiku ir kokybiškai parašyti dvidešimties kūrinių aranžuotes. “Galiu pasakyti, kad spektaklyje skambės žinomi garsiausių pasaulio miuziklų numeriai, o skambesio kokybę užtikrins ir neseniai įsigyta moderni, aukštos klasės garso aparatūra“.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas, dramos aktorius Vaidotas Martinaitis prisipažįsta, kad tai – debiutas Kauno muzikiniame teatre ir pirmasis vaidmuo tokio žanro spektaklyje.
„Mane sužavėjo sveika, kūrybiška ir draugiška atmosfera, kad čia, skirtingai nei kituose teatruose, administracija ir vadovai domisi, „serga“ už naujai kuriamus spektaklius, lankosi repeticijose, dalyvauja spektaklio kūrimo procese“ – atviravo aktorius ir patikino – dramos aktoriui dainuoti šiame pastatyme labai sudėtinga, nes neprofesionaliam dainininkui visos partijos labai sunkios.
„Tačiau tai ir yra įdomaus bendradarbiavimo pagrindas – sakė pašnekovas, neslėpdamas, jog aktorinės patirties turintis tiek, kad nesigėdydamas galintis ja dalintis, mainais gaudamas neįkainojamas profesionalaus dainavimo pamokas, juolab, kad visi teatro daininkai jau „suvalgė po savo druskos pūdą“.
Kalbėdamas apie vykusį kūrybinį procesą, V.Martinaitis sakė, kad čia įgyvendino savo svajonę, atskleidė visus talentus, apie kuriuos gal net ir neįtarė. O prisiminęs įžymiąją Miltinio frazę apie aktorių – žonglierių ir filosofą, teigė, kad būtent šis spektaklis yra tikriausias šios mities patvirtinimas ir, kad muzikiniame teatre dramos artistui vietos tikrai gali rastis.
