Beskonybės triumfas ar mero dovanėlė už 176 tūkst. eurų: ekspertai įvertino Kauno „Taurą“

„Deja, Lietuvoje mažėja viešųjų erdvių, kurios nebūtų užterštos plepalais, kiču, beskonybe, beširde komercija ir manipuliacija“, – 15min teigia istorikas Egidijus Aleksandravičius, reaguodamas į vasario 24-ąją Kaune išdygusią skulptūrą „Tauras“, kurią miesto savivaldybės užsakymu sukūrė menininkas Tadas Vosylius.

Vos tik atidengta skulptūra sukėlė audringų reakcijų tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir viešojoje erdvėje.

Kultūros ministras Simonas Kairys pareiškė pasipiktinimą, jog Maskvos invazijos Ukrainoje metinių dieną iškilęs Kauno miesto simbolis yra „tarsi brolis dvynys“ Rusijos Krasnodaro miesto parke planuojamam projektui.

Tuo tarpu Kauno savivaldybės atstovai jam atkirto, kad skulptūra suplanuota daugiau nei prieš metus ir yra originalus kūrinys. Maža to, jis yra programos, kuria rūpinosi ir pats Kauno mero komandoje dirbęs S.Kairys, dalis.

8 metrų ilgio ir 7 metrų aukščio naujasis Kauno akcentas pastatytas Muravos sankryžos prieigose, ties įvažiavimu į miestą. Kauno mero Visvaldo Matijošaičio teigimu, šis simbolis papildo jau penkerius metus prie Kauno pilies stovintį valstybės simbolį – Vytį, vaizduojanti karį ant žirgo.

Pagal programą „Kauno akcentai“ šio projekto įgyvendinimui iš miesto biudžeto skirta 176 tūkst. eurų.

Nerūdijančio veidrodinio plieno skulptūrą su auksuotu kryžiumi sukūrė menininkas Tadas Vosylius. Pagal programą „Kauno akcentai“ šio projekto įgyvendinimui iš miesto biudžeto skirta 176 tūkst. eurų.

Apie naująjį miesto simbolį, jo raišką, panašumus su internetinėje erdvėje klajojančiais taurais bei Kauno miesto savivaldybės veikimo principus 15min pakalbino dailininkę, socialinio tinklo „Facebook“ grupėje STOP PLAGIATUI vieną įkūrėjų Jurgitą Rancevienę, menotyrininką Gytį Oržikauską bei istoriką, prof. Egidijų Aleksandravičių.

„Kopijuoti tapo norma“

Pasak dailininkės Jurgitos Rancevienės, tokios poligoninės – suvirintų geometrinių lakštų – skulptūros šiandien pasaulyje yra gan paplitęs reiškinys, o naujoji Kauno „Tauro“ skulptūra turi daug panašumo ne tik su Rusijos Krasnodaro miesto parke planuojamu darbu, bet ir gausybe kitų pavyzdžių, kurių pilnas internetas – užtenka į google paiešką suvesti „polygon bull“.

„Tokie darbai šiandien yra pasaulinė mada ir jie, kaip vaizdai internete, sklinda nevaržomu srautu ir yra masiškai kopijuojami. Kopijuoti dabar yra tapę norma. Lietuvoje net esama vadinamųjų „dailės“ studijų, kuriose jokių kompetencijų neturintys žmonės kitus moko iš internetinių platformų perpiešti laisvai prieinamus darbus ir juos pristatyti kaip savo autorinius kūrinius. Tarp populiariausių – balerinos, rudens motyvai, Paryžiaus Eifelio bokštas ir panašūs masiškai paplitę vaizdai, kurie yra pertapomi iš nuotraukų arba tapybos darbų“, – pasakojo dailininkė pažymėdama, kad naujojo Kauno simbolio kilmė yra lygiai tokia pati.

„Tauro“ skulptūra turi daug panašumo ne tik su Rusijos Krasnodaro miesto parke planuojamu darbu, bet ir gausybe kitų pavyzdžių, kurių pilnas internetas.

Anot pašnekovės, dar visai neseniai daugiakampio meno darbų mada buvo paplitusi tarp dizainerių, kurie masiškai gamino įvairias, taip pat ir gyvūnų kaukes, kabinamas ant sienų. Šitokiu būdu kopijuojamus darbus dailininkė palygino su tapetų gamyba. „Rusijoje yra ne vienas autorius, dirbantis su tokiomis daugiakampio meno skulptūromis ir šie darbai yra beveik identiški“, – pastebėjo pašnekovė.

Nors pati J.Rancevienė pripažino, kad Kauno „Tauras“ yra gražiai padarytas, jis patraukia dėmesį ir neabejotinai taps traukos objektu, tačiau suabejojo jo dydžiu, parinkta vieta bei panašumu su nemokamai internete pasiekiamomis kitomis 3D skulptūromis.

„Menininkas T.Vosylius kuria nemažai Kauno akcentų, turi didelę studiją, tad tenka pripažinti, kad tokį užsakymą padaryti pajėgus toli gražu ne kiekvienas dailininkas. Todėl džiaugiuosi dėl tokios savo kolegos sėkmės. Tačiau šis darbas ir jo raiška kelia didelių abejonių“, – teigė J.Rancevienė pabrėždama, kad kuriant darbą miesto viešojoje erdvėje, yra būtina ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir pastanga kurti išskirtinį, autentišką kūrinį.

Šis objektas įkūnija Kauno veidą, tačiau kūriniui viešumoje per maža vien to fakto, kad tauras yra miesto simbolis.

Dailininkės teigimu, šis objektas įkūnija Kauno veidą, tačiau kūriniui viešumoje per maža vien to fakto, kad tauras yra miesto simbolis, nes, neabejotinai, pasaulyje yra ir daugiau miestų, kurių herbe ar vėliavoje yra tauras, jautis arba bulius. Šiuo atveju išskirtinis yra nebent kryžius virš skulptūros galvos, tačiau ir tai, jos manymu, negelbsti šio kūrinio.

Anot J.Rancevienės, „Kauno miesto savivaldybė, užsakiusi šį darbą, turėtų dirbti miestiečiams, tačiau politikai elgiasi taip, kaip įsigeidžia – panaikina kompetentingą komisiją ir sprendimus dėl viešųjų erdvių priima patys. O čia jau atsiranda vietos abejoti jų žiniomis bei kompetencija kalbant apie meninius ir kultūrinius sprendimus, skirtus reprezentuoti miesto veidą.“

„Kaip tuomet galima sakyti, kad kultūra nėra politika, kai tokius užsakymus duoda miesto savivaldybė?“ – klausė dailininkė, pažymėdama, kad šios skulptūros pastatymą būtent šiuo metu reikėtų vertinti kaip priešrinkiminį triuką miestiečių dėmesiui patraukti.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Tauro skulptūra prie įvažiavimo į Kauną
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Tauro skulptūra prie įvažiavimo į Kauną

Sovietinės tradicijos tąsa

Menotyrininko Gyčio Oržikausko teigimu, skulptūrų, ypač susijusių su miesto simboliais, statymas visada buvo ir yra glaudžiai susijęs su politika.

Pasak jo, 1979 m. skulptorės Daliutės Onos Matulaitės sukurtas „Stumbras“ anuomet tyčia buvo nukeltas į „Ąžuolyno“ parką, kuo toliau nuo akių, nes skulptūra panašėjo į tarpukario laikų Kauno herbą, kuriame miesto simbolis – tauras – vaizduotas kaip stambokas stumbras. Tuo metu, menotyrininko teigimu, bet kokios konotacijos su tarpukario istorija buvo nepriimtinos ir skulptūra matyta kaip pavojinga.

Iš po nakties dygstantys paminklai yra efektyvi priemonė apeiti ilgai trunkančias diskusijas ir įgyti palaikymo taškų.

Atsimenant tokį kultūrinį kontekstą, kuriame buvo draudžiama išreikšti idėjas apie savivaldą, t.y. nepriklausomą nuo centrinės valdžios visuomenę, G.Oržikausko manymu, pats miesto simbolių įprasminimas yra gera idėja. Vis dėlto, jis suabejojo pačiu dabartinio projekto įgyvendinimu.

„Tokia idėja turi būti įgyvendinta demokratiškai – įtraukiant kuo daugiau visuomenės į sprendimų dėl miesto tradicijų įamžinimo priėmimo procesus. Simboliškoms skulptūroms paprastai reikia architekto konsultacijos dėl skulptūros įkomponavimo ir aplinkos sutvarkymo, ekspertinės kolegų menininkų nuomonės dėl skulptūros raiškos bei išliekamosios vertės. Ir galiausiai – atkreipkime dėmesį, jog turėjome ilgą sovietinę milžiniškų skulptūrų statymo pačiose matomiausiose vietose tradiciją – konsultacijos dėl pačios vietos parinkimo“, – teigė menotyrininkas.

Anot jo, „iš po nakties dygstantys paminklai yra efektyvi priemonė apeiti ilgai trunkančias diskusijas ir įgyti palaikymo taškų. Tačiau šiuo atveju akivaizdžiai matosi, jog labai garsiai buvo ištransliuota tokia meninė idėja, kurią gali sugalvoti kad ir kitame pasaulio krašte įkurtas pigių niekučių prekybos internetinis portalas, arba 2012–2013 metais populiaraus daugiakampio meno gerbėjai.“

Investuoti labiausiai apsimoka į vienetinius didelės išliekamosios vertės kūrinius, tačiau norint tokį kūrinį turėti, reikėtų atsiverti diskusijoms su menininkų bendruomene.

G.Oržikausko teigimu, analogiško stiliaus kūriniai – Kauno „Kiemo galerijoje“ stovintis rožinis dramblys ir Vilniaus mokytojų namų kieme stovėjęs daugiakampinis elnias – yra laikinos instaliacijos, o ne ilgaamžiai paminklai, kurie turės gerai atrodyti praėjus daugeliui metų.

„Investuoti labiausiai apsimoka į vienetinius didelės išliekamosios vertės kūrinius, tačiau norint tokį kūrinį turėti, reikėtų atsiverti diskusijoms su menininkų bendruomene. Gal būtent čia ir slypi problema – organiško santykio su miesto bendruomene trūkumas?“ – retoriškai klausė menotyrininkas.

Anot jo, šiuo atveju didžiausia problema yra ne tik pati skulptūros raiška, primenanti Rusijos miestų iniciatyvas, bet tai, kad tokiu būdu „yra tęsiamos sovietinės tradicijos vienašališkai spręsti dėl paminklų mieste ir pristatyti juos kaip dosnias vadovo dovanas bendruomenei“.

Jono Petronio nuotr./Egidijus Aleksandravičius
Jono Petronio nuotr./Egidijus Aleksandravičius

„Skonio perspektyva – katastrofinės būsenos“

„Kičo ir niekalo mūsų gyvenimuose daugėja tiesiog akyse ir tai tinka kalbant tiek apie knygas, tiek ir apie skulptūras viešojoje erdvėje“, – teigia istorikas Egidijus Aleksandravičius pabrėždamas, kad kuo ilgiau apie tai kalbama, tuo labiau ima atrodyti, kad kapstomasi šiukšlyne.

Paklaustas, ką ši tendencija sako apie mus pačius bei visuomenę, jis pažymėjo, kad tai rodo, jog mes tiesiog nežinome, ką tai reiškia, ir pasitenkiname apsiribodami paviršiais, gražiais viršeliais, grotažymėmis, tačiau visiškai nesigiliname į prasmės klausimus.

Menko talento menininkai ieško būdų užsidirbti ir pasireikšti viešojoje erdvėje, o į kultūrą pretenduojantys valdžiažmogiai ieško gerai matomų, atpažįstamų, akį traukiančių ženklų, kuriuose galėtų įrėžti ir savo vardą

„Menko talento menininkai ieško būdų užsidirbti ir pasireikšti viešojoje erdvėje, o į kultūrą pretenduojantys valdžiažmogiai ieško gerai matomų, atpažįstamų, akį traukiančių ženklų, kuriuose galėtų įrėžti ir savo vardą – tokios yra dabar tendencijos, tokia samprata“, – kalbėjo istorikas, pastebėdamas, kad didžiausia problema šiandien yra ta, kad visose srityse jaučiamas gilesnės analizės ir gebėjimo kasdien „krapštyti būties paviršių ir svarstyti – ką tai galėtų reikšti“, trūkumas.

Pasak E.Aleksandravičiaus, tokie veiksmai yra susiję su, sociologo Vytauto Kavolio žodžiais tariant, „negalvojančiu aktyvizmu“ ir greito vartojimo estetika, kurie tik parodo, kad mūsų skonio perspektyva yra katastrofinės būsenos.

„Kultūrinė degradacija ir kičas veržiasi per kraštus ir plaukia iš mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų medijų, o minia džiaugiasi, nes visiškai pakanka duonos ir žaidimų“, – teigė istorikas.

„Tauras“ tėra vienas pavyzdžių, kaip neatsakingai ir primityviai naudojami mokesčių mokėtojų pinigai.

Pašnekovo teigimu, naujasis Kauno „Tauras“ tėra vienas pavyzdžių, kaip neatsakingai ir primityviai naudojami mokesčių mokėtojų pinigai įvairiems pramoginiams festivaliams, vienadieniams įvykiams ir beverčiams projektams.

„Tai tik parodo, kad jei savivalda gali tokius menkaverčius, neskoningus darbus inicijuoti ir juos finansuoti, vadinasi, tokia valdžia gali absoliučiai bet ką. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad už tokius valdžiažmogius negalima balsuoti“, – teigė istorikas.

Anot jo, sprendimų daryme Lietuvos viešojoje erdvėje nėra „kasdienių referendumų“ ir tai politikams leidžia savivaliauti.

Kita vertus, E.Aleksandravičiaus teigimu, „kasdienis referendumas“ tik parodytų minios skonį, kurį šiandien formuoja žiniasklaida bei vadinamieji influenceriai.

Tokiais savo sprendimais šiandienos elitas kaip tik ir orientuojasi į kiču ir beskonybe pasitenkinančią auditoriją.

„Tokiu atveju nueitume dar toliau ir minia išsireikalautų, kad „Tauras“ būtų dar ir paspalvintas, o jo akyse žibėtų lemputės“, – ironizavo istorikas, pabrėždamas, kad tokiais savo sprendimais šiandienos elitas kaip tik ir orientuojasi į kiču ir beskonybe pasitenkinančią auditoriją, o naujoji Kauno skulptūra būtent tai ir demonstruoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis