Tiesa, Japonijos menas, literatūra ir filosofija į Lietuvos kultūrą yra įsiterpę jau seniai, kaip ir kitose Vakarų šalyse. Tarpukario ar sovietmečio modernizmas absorbavo įvairius tiek senosios, tiek modernios to meto Japonijos meno reiškinius, kai tolimoji šalis viliojo savo egzotiškumu, o vėliau, technologijų bumo dėka, visa tai susiliejo į dabarties bendrakultūrinius reiškinius.
-
Akvilė Kavaliauskaitė. Intymus klausimas, į kurį vis dažniau atsakome: „Gėda pripažinti, bet...“
-
Kritikė Jūratė Visockaitė – apie šiuolaikinį meną ir atpirkimo ožius S.Nėrį, J.Marcinkevičių ir kt.
-
Lietuva ruošiasi išskirtiniam sezonui Prancūzijoje: „Tai galimybė išsklaidyti klaidingus mitus apie mūsų šalį“
Šiandien retai susimąstome, kad mums įprastas žodis animacija yra kilęs iš japoniško animēshon (アニメーション). Dabar animė yra populiarus visame pasaulyje reiškinys, steigiami gerbėjų klubai, plėtojasi Cosplay kultūra.
Taigi, pirmą kartą Lietuvoje tokia istorinė-panoraminė paroda praveria duris į milžinišką lobyną, ji siekia atskleisti sąsajas tarp Edo laikotarpio medžio graviūrų ukijo-ė, istorinių karikatūrų giga, erotinių šiungos knygelių, komercinių plakatų hikifuda, prieškario ir pokario komiksų manga, vaikiškų žaidimų menko kortelių, animės filmų ir kompiuterinių žaidimų plakatų, kosmetikos kompanijos „Shiseido“ reklaminių videoklipų, animuotos istorinės kabukio užuolaidos ir japonų šiuolaikinio meno (įskaitant ir sūpā furatto judėjimui atstovaujančius) kūrinius – tapybą, grafiką, fotografiją, animaciją ir skulptūrą.
Kaip sakoma parodos anotacijoje, iš Edo laikotarpio reklaminių plakatėlių hikifuda ir karikatūrų giga XIX a. pabaigoje išsikristalizuoja manga, o iš mangos XX a. gimsta šiandien visame pasaulyje garbinama animė. Ukijo-ė šedevrai jau seniai nebelaikomi menkaverčiais spaudiniais, jie yra prasibrovę į muziejų sales, o manga bei animė dar visai neseniai laikyti „ne menu“, pamažu įsitaiso galerijų salėse.
Ukijo-ė šedevrai jau seniai nebelaikomi menkaverčiais spaudiniais, jie yra prasibrovę į muziejų sales, o manga bei animė dar visai neseniai laikyti „ne menu“, pamažu įsitaiso galerijų salėse.
Be abejo, jei parodą žiūri su gidu, gali sužinoti daugybę nuostabių istorinių ir ikonografinių detalių, pvz. išgirsti, ką reiškia viena ar kita samurajaus poza, kardo laikymas, drabužių raštai. Tačiau ekskursijas palieku patirti patiems žiūrovams, nes jei čia viską išpasakosiu, kam tuomet reikalinga paroda?
Nors reikia pabrėžti, kad paroda kuo puikiausiai gali apsieiti be vadovo pasakojimo, nes japoniška medžio raižinio tradicija ukijo-ė žiūrovui siūlo neįtikėtiną grožį ir rafinuotumą, o mažiau vertinantys klasiką čia gali rasti tiek šiuolaikinę grafiką, tiek vaikystės herojų plakatus ar žaidimo korteles menko, mūsų dažniau vadintas caps vardu.
Netikėtai parodoje aptinki vaikystę lydėjusius vaizdus, mylimus animacinius herojus. Kas turi vaikų, puikiai žino, kad dabartiniai mokiniai užaugo su serialu „Mano mažasis ponis“ („My Little Pony: Friendship is Magic“, kūrėja Lauren Faust, pradėtas rodyti 2010 m.). Nors jo parodoje nerasime, tačiau čia yra japoniškų manga ir animacijos serijų „Mėnulio jūreivės“ plakatas (ang. Sailor Moon, jap. 美少女戦士セーラームーン, anime kūrėja – Naoko Takeuchi). Šią dėvinčią jūreiviško stiliaus mokyklinę uniformą meilės ir teisingumo saugotoją gerai pamena dabartinis jaunimas.
Vidurinės mokyklos moksleivė Usagi Cukino su sąjungininkais kovoja su blogiu ir net suranda meilę. Serialas buvo ekranizuotas televizijos animes filmuose, vaidybinėse televizijos dramose, miuzikluose, jo pagrindu sukurti žaidimai. „Menulio jūreivė“ buvo tikras socialinis fenomenas, netgi steigti specialūs serialo herojėms skirti restoranai.
Pradžioje „Menulio jūreivė“ buvo publikuota Kodansha leidžiamame shōjo manga žurnale Nakayoshi nuo 1991 iki 1997, o netrukus tapo animaciniu serialu, transliuotu nuo 1992 iki 1997.
Suprantama, kad vyresni žiūrovai savo sovietinėje vaikystėje japoniškos animacijos neturėjo, tačiau buvo nemažai knygų, verstų iš japonų į rusų kalbą, kuriose knibždėjo vilkolakiai, tik virstantys ne vilku, o lape, taip pat alkanos dvasios ir demonai.
Vaiduokliai čia gali būti itin keisti, kaip žymusis Katsushika Hokusai medžio raižinys nišiki-ė „Olivos pamėklė“ („The Ghost of Oiwa“, apie 1833), kurio kopija rodoma parodoje, dar vadinamas „Popierinio žibinto pamėkle“.
Tačiau ne tik su vaiduokliais tenka susidurti pasakojimų herojams, parodoje rodoma Tsukiyoka Yoshitoshi sukurta dinamikos kupina scena, kur „Girtas Liu Žišenas puola Saugotojo skulptūrą ant Godai kalno“ (1887). Jo nelaimei, toji geba duoti atgal.
Tiesa, sovietmečiu Japonijos medžio raižiniai buvo eksponuoti Lietuvoje. Tai vyko 1981 metais tuometiniuose Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra).
1969 Vilniaus universitete buvo įsteigtas Grafikos kabinetas. Jo įkūrėjas ir vadovas Jurgis Tornau tarp 1970 ir 1976 metų į kabinetą iš kelionių po užsienius atvežė rinkinį XIX a. vidurio japonų medžio graviūrų, kaip rašoma parodos lankstinuke, atliktų pagal piešinius ukijo-ė mokyklos dailininko, pasirašinėjusio slapyvardžiais Iciyoshin, Oju ir dar vienu, neiššifruotu, kurioms ir buvo organizuota paroda. Neįtikėtino ryškumo spalvos, piešinio meistrystė padarė didžiulį įspūdį ne vienam menininkui, šie atspaudai tapo inspiracijų šaltiniu kai kuriems nuo socrealizmo bėgantiems kūrėjams.
NDG paroda gali tapti tokiu pat atspirties tašku menininkams, komiksų kūrėjams, anime žanro fanams.
NDG paroda gali tapti tokiu pat atspirties tašku menininkams, komiksų kūrėjams, anime žanro fanams. Taip, ši pastraipa skirta grožiui ir medžio graviūrų meistrų pastabumui – pakanka pažvelgti į samurajų ar gražuolių rankų piešinį, burnos išraiškas, rakursus, judesių tikslumą, gamtos detales.
Parodos rengėjai teigia, kad „gražuolių atvaizdai (bidžinga) yra, be jokios abejonės, gausiausiai išplėtotas ir tvariausias japoniškosios vizualiosios popkultūros žanras, keitęs menines išraiškos priemones, bet išlikęs iki mūsų dienų.“ Čia yra ko mokytis būsimiems animatoriams ar komiksų piešėjams, o nepiešiantiems tiesiog pasigrožėti. Taigi, gražuolės kurtizanės oiran (花魁) ar seksualinių paslaugų neteikdavusios linksmintojos geišos kiekvienu savo judesiu demonstruoja rafinuotą trapumą ir eleganciją.
Tačiau parodos yra ne vien apie grožį, o dabartinėse ekspozicijose taip dažnai jo būna visai nedaug, nes šiuolaikinis pasaulis, kaip ir menas, gali būti nepaprastai rūstus.
Senieji pasakojimai taip pat dėmesį kausto ne vien grožiu, čia irgi veikia gerai pažįstami emociniai varikliai – geismas, nuotykių troškimas, siaubas. Iš šių pagrindinių segmentų sudaryta parodos struktūra – daugiau nei 70 autorių kūriniai suskirstyti į gražuolių (bidžin) atvaizdus, pamėklių (jokai) istorijas ir samurajų (buši, samurai) žygdarbius.
Parodos rengėjai greta gražuolių skyriaus sukūrė erdvę, kur žiūrovą pasitinka jau minėti vaiduokliai, alkanos dvasios, demonai, tokie būdingi Japonijos tradicijai.
Mažiausia šiame tekste aptarti samurajai, tačiau parodoje jie toli gražu nėra įsprausti į kampą. Vargu, ar šiuos galingus vyrus kam nors lengvai pavyktų nustumti…
Taip pat dar liko nepaminėtas skyrius, likęs už užuolaidų – geismas ir erotika visais laikais buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis, keista būtų apsimesti, kad visa tai neegzistuoja. Nuolat užsienio šalių aukcionuose, kur parduodami Japonijos meno ir kultūros artefaktai, galima matyti vaizdą, paslėptą po 16+ užrašu. Vien iš tokių artefaktų dažnumo galima spręsti, kad šie vaizdai XIX a. Japonijoje nebuvo retenybė.
Reikia paminėti dar vieną svarbų ekspozicijos sluoksnį – į parodą atvežta legendinių šiuolaikinių japonų menininkų kūriniai. Čia galima pamatyti Nobuyoshi Araki fotografijas ir šiek tiek paskaityti apie jo mūzą. O taip pat vieną ryškiausių pop meno figūrų – Takashi Murakami – kūrinius.
Žvelgiant į už užuolaidos patalpintą ekspoziciją Nobuyoshi Araki įgauna savo istorinį kontekstą. O matant nuostabiausių raštų kimono, jų įvairiaspalvių ornamentų derinius graviūrose, kitaip atsiskleidžia ir T.Murakami, su pasididžiavimu kūręs grafinį dizainą vienam garsiausių mados namų – Louis Vuitton gaminiams. Jo „Rumpumpumas gėlių lauke!“ (2021) arba „Tirpstantis Dobas“ (2021) turėtų smagiai nuteikti ne tik rafinuotus meno gerbėjus, bet ir plačiąją publiką ar net vaikus.
Taigi, paroda pilna vaizdų, sąsajų, istorijų ir netikėtumų, tad galima rasti sau tinkamas temas. Tokios ekspozicijos panašios į gerą dokumentinį filmą ar knygą, tik turi pranašumą – eksponuojami originalai visuomet paveikesni už skaitmenines kopijas, matomas ekrane.
Tiesą sakant ir laiko sugaišite maždaug tiek pat, kiek žiūrėtumėte filmą „Youtube“ platformoje – kokią valandėlę ir išeisite ne tik gavę žinių, susipažinę su šiuolaikinės pop kultūros dalimi, jos ištakomis, Japonijos meno istorijos dalimi, bet ir tiesiog pamatę nuostabiai gražius meno kūrinius.
