Šį kartą parodoje ji pristato skulptūrinę instaliaciją „Skrajos“ ir pasakoja apie kūrybai įkvepiančias įvairias būtybes bei kodėl žodžiai turi didelę galią.
– Ką manai, ką šiandien reiškia būti menininku? Kuo svarbi ir reikalinga ši profesija? Galbūt tau sukėlė apmąstymų ir šis sunkiai apibrėžiamas pandemijos laikas?
– Man atrodo, kad menininkas yra kaip keisčiausių spalvų medūza, prisitaikanti prie kintančių aplinkybių, ieškanti įvairiausių išeičių. Pavyzdžiui, dėl globalinio atšilimo pailgėjusių vasarų šildomi vandenynai duoda medūzoms daugiau erdvės plėstis į kitų vandens gyventojų arealus, juose įsikurti. Šiuo metu, kai pandemijos ar klimato kaitos temos pasiekia leidinių viršelių antraštes, man rodos, taip pat yra su menininkais. Jie turi įsikurti.
Jokiu būdu neromantizuoju šios profesijos. Menininkas – tai ne mėnulio šviesoje prie stalo sėdintis, rašantis melancholikas, ilgesingai laukiantis Mūzos, gurkšnodamas vyną. Tai sakau, nes kartais vis dar išgirstu tokį žmonių įsivaizdavimą. Taip pat – kad menas yra visiškai autonomiškas, atskiras nuo pasaulio, pats sau. Man atrodo, kad visa tai persipina, kaip upių srovės įsilieja viena į kitą kaip literatūroje, ar bet kur, kad ir socialinėje erdvėje, viena kitai daro įtaką. Taip ir su menininku ir menu.
– Paminėjai medūzas. Tavo pastarųjų metų darbai ir galbūt kūrybos kryptis yra susijusi su nežemiškomis ir žemiškomis būtybėmis. Kodėl savo žinutei ištransliuoti pasirinkai įvairiausias būtybes?
– Mano susidomėjimas įvairiausios prigimties būtybėmis turbūt jau tęsiasi keletą metų. Ryškiausiai tai pajutau pandemijos laikotarpiu. Po karantino liepos mėnesį atsidarė mano personalinė paroda („Ausys laižo lūpas“ galerijoje „Artifex“ – aut. past.) ir tuo metu aš nėriau kartu su įvairiausiomis būtybėmis.
Vienas iš pasaulių, kuriame atsiradau drauge su savo kūriniais, buvo vanduo. Medūzos, kitos neapibrėžtos formos būtybės mane sužavėjo gebėjimu išsipainioti iš įvairiausių situacijų ir gyventi beveik nepriklausomai nuo to, kas vyksta virš jų galvų. Na, negali būti visiškai nepriklausomos, bet švelniai reaguojančios į supančią aplinką. Visgi medūzos, aštuonkojai yra labai klastingi. Iš tikrųjų, jie yra didžiuliai plėšrūnai. Matau sąsajų ir su menininkais, jų romantizavimu. Tokia tendencija nuveda ne į tuos kambarius, į kuriuos reikėtų.
Mano darbuose ir interesuose visada slypi ir ekologijos klausimas. Klausimas, apimantis ne vien tik tai, kad pakeičiu plastikinį maišelį popieriniu ir kaukių juosteles nukerpu, kad paukščiams nesusipintų kojos. Ekologijos klausimas visada yra ir politinis, ir etinis, nes jis nagrinėja klausimą, kaip mūsų kūnai elgiasi su kitais kūnais. Tos žemiškos ir nežemiškos prigimties būtybės, kilusios iš mitų, iš vaizduotės, duoda galimybę mums supinti tuos pasaulius ir pažiūrėti, kaip mes su jais susirišame. Gali būti, kad tai susiję ir su pandemija. Karantino metu aš valandomis sėdėdavau kambaryje ir jausdavau, kad kūnas yra čia, vietoje, o mintys išplaukusios kaip medūzos kažkur kitur. Randu daug sąsajų su būtybėmis ir kūryba, kokias mintis man jos sukelia.
– Kaip vyksta tavo kūrybinė praktika? Sugalvojusi idėją ieškai geriausių būdų ją įgyvendinti ir tada pajauti, kad yra sąsaja su tam tikra būtybe? Pradedi skaityti, ieškoti informacijos ir pritaikyti? Kaip tai vyksta?
– Tiesą pasakius, skulptūriniai objektai yra gimę iš tekstų, kuriuos aš skaitau arba pati rašau. Daugiausiai iš pastarųjų, nes ten ir vyksta tie mano minėti mainai tarp įvairiausių pasaulių. Įsiveiklina ir rankos judesys, ir kalba, ir žodis. O žodis man yra lygiai taip pat svarbus. Žmogui kalba yra vienas iš būdų pažinti pasaulį ir jį aplink save formuoti. Žinoma, labai svarbų vaidmenį atlieka metaforos. Jos padeda išreikšti mūsų santykį su kitais kūnais: kokias metaforas mes naudojame, taip panašiai ir elgiamės.
Pavyzdžiui, kalbėdami apie pandemiją šnekame karo metaforomis, kad reikia virusą įveikti, nukauti. Kalbėdami apie laiką, sakom, kad mes jį švaistom. Karantinas irgi buvo tas tarsi kito kūno prašvaistytas mūsų laikas. Grįžtant prie teksto ir kūrybinio proceso, tai dažniausiai viskas vyksta paraleliai. Vienu metu ir skaitau, ir rašau, ir žiūriu dokumentinius filmus ir apie žmones, ir apie kirmėles.
– Tekstai ir tekstų rašymas yra viena iš tavo kūrybinių praktikų. Tuo pačiu rašai ir meno kritikos tekstus įvairiems kultūriniams leidiniams. Kodėl būdama menininke nusprendei to imtis? Kaip rašymas tau padeda meninėje praktikoje?
– Viena vertus, kūryboje meno kritikos tekstų rašymas padeda dėl to, kad tuomet aš kaip ir privalau atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplink mane. Rašant turi orientuotis. Tuo pačiu rašymas apie meną ir kartu buvimas meno praktikos atstove sudaro gana keistą situaciją: niekada nežinai, kaip save apibrėžti. Tarsi sėdi ant poros kėdžių ir nežinai, ant kurios esi labiau. Dar vienas svarbus aspektas, kad pradedi taikyti tuos pačius darbų vertinimo principus ir savo praktikai. Pradedi kritiškiau save vertinti ir klausti, ar tikrai šis kūrinys yra vertas viešumos.
– Savęs apibrėžimas yra labai įdomi tema. Pristatant save reikia tam tikro aprašymo. Galbūt kartais ir per atsakingai žiūrime į šią užduotį – kaip save sutalpinti į vieną pastraipą ir ar tai atspindės, kas esi.
– Taip, bet visada reikia save sudėti į žodžius, jeigu nori kalbėti su žmonėmis. Turi kalbėti žodžiais, neužtenka vien judesio ar žvilgsnio. Be abejo, būnant menininku nebūtina būti vienoje pusėje. Gal net tų pusių nelabai jau ir yra. Yra viena į kitą susiliejusios praktikos. Kaip kad, pavyzdžiui, kuratorystė, kūrybinė praktika ir meno kritika. Visa tai, ypač šiuolaikinio meno scenoje, yra banguojančios ir persipinančios disciplinos.
– Gal gali pristatyti savo kūrinį „Skrajos“, dalyvaujantį „JCDecaux premija: turiu žodžius“ parodoje? Papasakok, kaip kilo idėja ir kaip tai išsivystė iki didelės skulptūrinės instaliacijos?
– Į „Skrajas“ galima žiūrėti labai įvairiai. Kaip į žemėje nusileidusius NSO, kaip į jūrų seniui Protėjui giminingas jūrų senoles. Protėjas geba mainyti savo formas, visada žino ateitį ir gali ją numatyti. Į „Skrajas“ galima žiūrėti ir kaip į superorganizmą, kuris apsimeta, kad yra vienas, bet iš tiesų yra kūnas iš daugelio kitų kūnų. Kažkas apsimeta galva, kažkas apsimeta koja, kažkas apsimeta virškinimo traktu ir panašiai. O pati forma atplaukė iš tų pačių vandenų, apie kuriuos kalbėjau.
Prieš keletą mėnesių prie Naujosios Zelandijos krantų buvo pamatytas toks sifonoforas. Tai yra superorganizmas, sudarytas iš tūkstančių save klonuojančių zooidų. Tai nebuvo kažkokia anomalija, kažkas netikėto, tiesiog jo dydis suglumino žmogiškas būtybes, nes buvo matomas net iš dangaus plika akimi. Tuo metu daug rašiau, žiūrėjau daug dokumentinių filmų ir viskas susisiejo į vieną. Taip pat jau iš paties kūrinio pavadinimo galima nuspėti, kad darbas yra apie svajonę, bet ne utopinę viziją. Taip pat „Skrãjos“ yra apie vaizduotę. Tai iš tekstinio liuko išlindusios būtybės, kurios veda mūsų akis savo formomis ir verčia jas šokti, judina mūsų smegenis ir verčia jas galvoti apie tai, kaip mes elgiamės su „kitais“, kokį ryšį mezgame su kitais pasauliais, kurie mums nebūtinai yra malonūs.
– Esi man minėjusi, kad prie šio kūrino įgyvendinimo prisijungė septyniolika žmonių. Kodėl jų tiek daug reikėjo? Šįkart tai buvo bendradarbiavimas tarp menininkų įgyvendinant tavo kūrinį, tačiau bendradarbiavimo pavyzdžių gali būti įvairių. Ar tau reikalingas toks kūrybos būdas?
– Tiek žmonių reikėjo, nes neužteko mano vienos rankų, reikėjo daugiau. Dėl to, kad kūrinys didžiulis, aš nesu skulptorė, mano meninė praktika iki šiol nebuvo susijusi su skulptūromis. Tai reiškia, kad turėjau labai mažai patirties šiame vandeny. Tos rankos, kurios prisidėjo, buvo viso projekto gelbėtojos, nes vienu metu atrodė, kad viskas paskęs ir pradings. Kolaboracija, man rodos, yra vienas svarbiausių ir daugiausiai vaisių duodantis dalykas meno praktikoje. Kartu ir guodžiantis, kad tau nereikia visada visko nuo pradžių iki galo daryti pačiai. Kai reikia pagalbos, gali atsisukti į kitus. Esu labai dėkinga visiems septyniolikai prisijungusių žmonių. Taip pat labai malonu buvo šį kūrinį daryti savo rankomis. Kiek mes ten savo DNR palikome.
– Gal galėtum pasakyti, kaip tau atrodo, kokios mintys sklando ore, į ką atkreipia dėmesį šiandien kuriantis jaunas žmogus Lietuvoje. Ne niveliuojant visko, gal įmanoma būtų įžvelgti tam tikras paraleles?
– Man atrodo, kad jaunam kuriančiam žmogui be galo svarbu žinoti, kad yra galimybė ir erdvė varijuoti, fantazuoti, pasireikšti ir pažaisti vaizduotei. Kai pradėjau lipti į tą vandenį, tai buvo labai baugu, kad pasiklysiu. Tai be galo platūs vandenys, kuriuose yra itin aršių žuvų, o tu esi toks mažas žuviukas. Savaime aišku, kad yra baisu. Tai viena ar kita forma šitas nerimas jaunų kūrėjų darbuose atsiranda. Kita vertus, jei kalbėti apie teminį lauką, pastebėjau, kad po karantino ypač didelė dalis kūrėjų atsisuka į su socialinėmis medijomis susijusius menus ir su savipagalba susijusias temas.
