Kaip teigia parodos organizatoriai, dailininko kūryba siejama su postmodernistinių idėjų ir neoekspresionistinės kūrybos sampratos įtvirtinimu.
A.Skačkauskas (1955–2009) savo kūrybinį kelią pradėjo 9 dešimtmetyje – reikšmingų politinių ir kultūrinių permainų kontekste. Jis kūrė poeziją, tapė, buvo grupės „24“ narys. Kaip teigia parodos organizatoriai, dailininko kūryba siejama su postmodernistinių idėjų ir neoekspresionistinės kūrybos sampratos įtvirtinimu. Fantastiniai siužetai, keisti ritualiniai veiksmai, egzotiški personažai, seksualinės konotacijos, erotinės fantazijos A.Skačkausko paveiksluose iki šiol audrina žiūrovų vaizduotę, o tapyba keri savo drastišku koloritu.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs dailininko sūnus Jonas Skačkauskas teigė besidžiaugiantis, jog kukli idėja virto tokiu puikiu ir dideliu renginiu, bei išdavė, jog jau šių metų pabaigoje turėtų pasirodyti menininko albumas, papildysiantis parodą, į kurią, deja, pateko ne visi darbai – dalis jų yra užsienyje, dalis pasklidę po privačias kolekcijas. „Tėtis sakė, kad darbai turi gyventi savo gyvenimą, jis būdavo labai laimingas, kai jie patekdavo į privačias rankas“, – pasakojo J.Skačkauskas.
Fantastiniai siužetai, keisti ritualiniai veiksmai, egzotiški personažai, seksualinės konotacijos, erotinės fantazijos A.Skačkausko paveiksluose iki šiol audrina žiūrovų vaizduotę, o tapyba keri savo drastišku koloritu.
Dainų atlikėjas ir publicistas, menininko bičiulis Ekkehard Maaß teigė su autoriumi susipažinęs 1988 m., kai kito savo draugo iš Lietuvos buvo nuvestas į A.Skačkausko dirbtuvę, tuomet įsikūrusią rūsyje Antakalnyje. Ten jis išvydo ką tik nutapytą lietuvių kareivio portretą – šis, neapsikentęs būrio kareivių prievartavimų Kazachstane, visus juos iššaudė ir buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę. „Vyko demonstracijos, kad jis būtų grąžintas į Lietuvą. Skačkauskas jokiu būdu nėra politinis menininkas, bet jis buvo giliai paliestas šios skaudžios istorijos“, – sakė E.Maaß.
Prieš keletą metų E.Maaß atsitiktinai sužinojo, jog A.Skačkaukas išėjo Anapilin, tačiau apsidžiaugė sulaukęs jo sūnaus Jono laiško ir noro pamatyti tėvo paveikslus: „Tokiu būdu mūsų draugystė tęsiasi iki šiol“.
Kolekcininkas Jonas Žiburkus apgailestavo, jog Lietuvoje organizuojant menininkų retrospektyvas, neretai greta sėdinčių autorių jau nebeturime. „Apie juos institucijos pradeda mąstyti per vėlai“, – sakė J.Žiburkus.
Parodos kuratorė Milda Žvirblytė teigė, kog A.Skačkaukas siėkė kurti grožį, kuris jau egzistuoja, ir rėmėsi plačiu kultūrinių šaltinių lanku – literatūra, mitologija, istorija.
Jųdviejų su A.Skačkausku pažintis prasidėjo Ričardo Vaitiekūno dėka. J.Žiburkų pritrenkė dailininko koloristika, ekspresija, mitologija. „Niekad gyvenime nesu pirkęs darbų, kurie man nebūtų artimi. Skačkausko darbai man buvo prie širdies, todėl buvau gana aktyvus jo gerbėjas. Puikiai atsimenu jo šaltą ir šlapią dirbtuvę, su viena lempute, kabančia palubėj, „pečių“, kuris nelabai šildydavo, ir langą, pro kurį varvėdavo vanduo nuo ištirpusio sniego. Tas langas buvo priremtas kartonu, ant kurio buvo nutapyta pora. Paklausiau Algio, ar negaila to paveikslo, viso peršlapusio. Jis sakė, kad kažkuo juk reikia užkišti tą skylę“, – pasakojo J.Žiburkus, atkreipdamas dėmesį, jog šiandien šis darbas pristatomas parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje.
Parodos kuratorė Milda Žvirblytė teigė, kog A.Skačkaukas siėkė kurti grožį, kuris jau egzistuoja, ir rėmėsi plačiu kultūrinių šaltinių lanku – literatūra, mitologija, istorija.
Pasak kuratorės, parodoje atsisakyta chronologinės sekos, o ekspozicija, kaip ir autoriaus kūryba, skyla į keturis siužetus bei temines grupes: „Nuotaka“, „Prie stalo“, „Orfėjas“ bei „Sutemos“.
„Rengiant parodą man buvo svarbūs du laikotarpiai, du kūrybos kontekstai. 9 dešimtmetis, kai dailininkas debiutavo, matyt, buvo jo laikas – radau įrašus jo dienoraščiuose, užrašuose, kur jis pats, žvelgdamas iš perspektyvos, teigė, kad tai buvo pats palankiausias metas jo kūrybai ir gyvenimui. Šie darbai, švytintys drastišku koloritu, traukiantys dėmesį fantastinėmis vizijomis ir motyvais, sulaukė didelio susižavėjimo 9 deš. 10 deš. ateina nauja karta, plėtojanti naujas raiškos priemones – tuomet kyla klausimas, kiek aktuali lieka Skačkausko strategija, kiek ji pasiteisina tame laike“, – sakė M.Žvirblytė.
Pasak kuratorės, parodoje atsisakyta chronologinės sekos, o ekspozicija, kaip ir autoriaus kūryba, skyla į keturis siužetus bei temines grupes: „Nuotaka“, „Prie stalo“, „Orfėjas“ bei „Sutemos“. „Kiekviena jų talpina platų asociacijų lauką“, – sakė M.Žvirblytė.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki gruodžio 11 d.
