Visose srityse į skandalo sūkurį patekusių žmonių laukia tas pats – visuomenės kritika, protestai prieš jų kūrybą ir baigta karjera, tačiau architektūroje yra kitaip. Vienas aspektas architektūrą išskiria iš daugelio kitų sričių su tokiomis pačiomis problemomis – tai galimybė protestuoti. Boikotuoti nusidėjusį aktorių ar prodiuserį paprasta – užtenka nebežiūrėti jo filmų, bet kaip tai padaryti prieš architektą, projektavusį jums kasdien matomą pastatą? Bandymas atsakyti į šį paprastą klausimą verčia apmąstyti architektų darbo specifiką, atsakomybę ir kompleksiškumą.
Prieš porą metų mirusios vienos garsiausių architekčių pasaulyje Zahos Hadid įkurtame biure moterys gauna vidutiniškai 20.9% mažesnį atlygį nei vyrai. Panaši statistika buvo atskleista ir kitame žymiame Didžiosios Britanijos architektūros biure „Foster and Partners“ – čia moterys vidutiniškai gauna 23.8 % mažiau. Abiem atvejais įmonės tai aiškina tuo, kad moterų yra tiesiog mažiau vadovaujančiose ir geriau apmokamose pozicijose. Teigiama, kad tose pačiose pozicijose už tą patį darbą mokama vienodai. „Foster and Partners“ yra vienas iš didžiausių architektūros biurų Didžiojoje Britanijoje, tačiau tarp 29 aukščiausią poziciją užimančių vadovų yra tik viena moteris, todėl tai kelia rimtų klausimų dėl vienodų galimybių ir darbo įvertinimo.
Pasirodžius šiai informacijai niekas neaiktelėjo, nes architektūra ir jai artimos inžinerijos bei statybų sritys vis dar yra dominuojamos vyrų. Išskirtinę (blogąja šio žodžio prasme ) architekčių poziciją yra pastebėjusi ir žymiausia danų architektė Dorte Mandrup: įtraukta į „Dezeen“ portalo sudarytą 50-ies įkvepiančių moterų architekčių ir dizainerių sąrašą ji net pyktelėjo ir pareiškė, kad nėra moteris architektė, ji tiesiog architektė – šiuo pasakymu norėdama parodyti, kad moterų išskyrimas į atskirus sąrašus tik pabrėžia nelygybę.
Į kitą, „Times“ žurnalo šiemet sudarytą 100 įtakingiausių žmonių sąrašą patekusi architektė Liz DIller tapo vienintele architektūros atstove šiame prestižiniame reitinge. Šį pasiekimą ji susiejo su tuo, kad vis garsiau kalbama apie nelygybę ir vis daugiau dėmesio gauna įvairūs moterų judėjimai. Architektė minėjo moterų įsitraukimo į architektūrą problemą. Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose moterų ir vyrų santykis yra lygus, tačiau architektūros biuruose dirbančių architekčių yra tik apie 20%.
Nors ne toks didelis, skirtumas egzistuoja ir Lietuvoje. Iš 1448 atestuotų architektų, Lietuvoje moterų yra kiek daugiau nei 600 (apie 40%). Svarbiausios architektų institucijos – Lietuvos architektų rūmų taryboje – iš 13 narių tėra viena moteris, pirmininkė Daiva Bakšienė. Panašu, kad dalis studijas baigusių architekčių renkasi kitas veiklas, nes pastaruosius porą dešimtmečių Lietuvoje architektūros studijas baigia daugiau moterų nei vyrų.
Nors ne toks didelis, skirtumas egzistuoja ir Lietuvoje. Iš 1448 atestuotų architektų, Lietuvoje moterų yra kiek daugiau nei 600 (apie 40%).
Moterų įsitraukimo į architektūros sritį problemos turbūt nieko nestebina, nes jos kamuoja daugelį profesijų. Niekas dėl šių problemų nerengia protestų. Visai kas kita yra seksualinio priekabiavimo istorijos dėl kurių garsus JAV architektas Richardas Meieris buvo priverstas pasiimti ilgas atostogas. Jo piniginės paramos atsisakė Cornell universitetas, „Sotheby’s“ galerija Niujorke uždarė darbų parodą. Penkios moterys apkaltino architektą priekabiavimu: jis kaltinamas apsinuoginęs prieš jas savo bute, čiupęs už apatinių ir jėga nusitempęs į lovą.
Prieš devynerius metus, prestižinės „Pritzker“ premijos laureatas Richardas Meieris, kuriam tuo metu buvo 75, 24-ių metų asistentei savo bute rodė nuogų moterų nuotraukas ir paprašė jos nusirengti. Jai atsisakius ir pasiskundus, moteris buvo atleista. Kita istorija siekia 80-uosius, kuomet architektas pakvietė vieną baldų dizainerę į vakarėlį savo namuose. Deja, ji buvo vienintelis vakarėlio svečias. Dizainerę jis jėga bandė nusitempti į lovą ir tik po grumtynių jai pavyko pasprukti.
Šio architekto istorija toli gražu ne vienintelė, nors ir pati garsiausia architektūroje. Vien pernai Jungtinėje Karalystėje, pasak „The Architects' Journal“ apklausos, 14% architekčių skelbėsi patyrusios seksualinį priekabiavimą. Atsiradus #MeToo judėjimui, internete pradėjo plisti laisvai pildomas dokumentas, skirtas architektėms, susidūrusioms su nederamu elgesiu, leidžianti anonimiškai išpasakoti savo patirtis.
Balandžio pradžioje šiame dokumente buvo 185 pavardės. Tarp jų yra ir keletas labai gerai žinomų architektų. Dokumente pateikiami vardai, darbovietės ir aprašomi įvairūs nutikimai. Tiesa, daugelis pasakojimų apsiriboja tuo, kad kai kurie architektai turi ne visai politiškai korektišką humoro jausmą, kritiškiau pasisako ar tiesiog nesistengia maskuoti apsilankymų pas prostitutes. Kita dalis istorijų skamba rimčiau ir leidžia tikėtis, kad ateityje šalia Richardo Meierio gali atsirasti dar keletas pavardžių.
Seksualinio priekabiavimo istorijų fone įdomiausia tai, kad visi šie įvykiai visiškai nepakenks nei patiems architektams, nei jų vadovaujamoms įmonėms, nes nėra jokių galimybių protestuoti prieš jų darbą – jų kurtus pastatus. Apie tokią galimybę „Fast Company“ portalo prašymu svarstė keletas garsių architektūros kritikų. Visiems tai pasirodė bergždžias reikalas – architektūra yra per daug kompleksiška profesija, kad būtų galima prieš ją protestuoti, taip kaip prieš filmus, knygas ar paveikslus. Vienintelis realus protesto būdas būtų užsakovams nebedirbti su tokiais architektais ar jų biurais, tačiau kai kalbama, garsių architektų atveju, apie šimtamilijonines investicijas, reikalavimų sąraše į priekį iškeliami kiti prioritetai.
Vienintelis realus protesto būdas būtų užsakovams nebedirbti su tokiais architektais ar jų biurais, tačiau kai kalbama, garsių architektų atveju, apie šimtamilijonines investicijas, reikalavimų sąraše į priekį iškeliami kiti prioritetai.
Architektūra jau senai nėra vieno žmogaus kūrinys. Prie kiekvieno architektūros objekto dirba nuo poros iki kelių dešimčių architektų, inžinierių ir daugybė kitų sričių konsultantų. Tokia pati gausybė žmonių gali dirbti su projektu iš užsakovo pusės. Vėliau į procesą įsitraukia didžiulė rangovo komanda. Įtaką projektui daro ir savivaldybė, ir įvairios specialios komisijos, prižiūrinčios atskirus pastatų aspektus. Visa ši sudėtinga struktūra ir kartais gyvybiškai svarbi pastatų funkcija lemia, kad protestuoti prieš pastatus dėl vieno architekto nusikaltimų yra neįmanoma. Jeigu nagrinėtume Richardo Meierio kūrybą, tarp jo darbų rasime Hagos miesto rotušę ir centrinę biblioteką, daugybę muziejų, universiteto pastatų, bažnyčių – tai pastatai, tarnaujantys visuomenei ir protestas prieš juos kirstųsi su tų pačių protestuotojų interesais.
Galima tik spėlioti, tačiau Richardas Meieris, kuriam dabar yra 83 metai, neturėjo baisiai nusivilti dėl 6 mėnesius truksiančių atostogų nuo biuro veiklos, juolab, kad šios atostogos yra vienintelė jo „bausmė“. Be simbolinių niuksų, architektas daugiau jokių rimtų sankcijų nesulaukė, iš jo nebuvo atimti jokie prestižiniai apdovanojimai. Vargu, ar jo biuras gaus mažiau užsakymų. Klausimas ir kaip šios atostogos veikia praktikoje – ar tikrai jis toliau nedirba su projektais ir nesusitikinėja su užsakovais? Toks savęs „baudimas“ gali būti tik viešųjų ryšių triukas.
Bandymas protestuoti prieš architektūrą pastato mus į sudėtingą situaciją, kurioje tenka pergalvoti savo vertybes – kaip išreikšti nepasitenkinimą nešovus sau į koją? Moterų užmokesčio nelygybė ir seksualinio priekabiavimo istorijos verčia reaguoti, tačiau niekas nežino, kaip tai geriausia padaryti.
Sprendžiant atlygio problemą galima sekti britų pavyzdžiu ir viešai skelbti didžiausių architektūros įmonių statistiką. Toks paprastas žingsnis bent priverčia kai kurias įmones viešai teisintis ir stengtis, kad kitais metais statistika taptų geresnė. Seksualinio priekabiavimo istorijos su garsiais architektais neturi tokio paprasto sprendimo – visi atsakomieji veiksmai tampa labiau simboliniai. Galima atiminėti apdovanojimus, uždarinėti parodas ir vengti suteikinėti jiems dėmesį spaudoje, tačiau jų sukurta architektūra liks stovėti ir galbūt bus kuriami nauji projektai. Architektūra nepriklauso jokiam konkrečiam architektui ar įmonei, ji priklauso visuomenei. Tai ir yra architektūros išskirtinumas, o šiuo atveju – ir problema.
