Nors kritikai sutartinai pabrėžia A.Gudaičio indėlį į moderniosios Lietuvos tapybos raidą bei jo įtaką kelioms sovietmečiu subrendusioms menininkų kartoms, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius ši paroda – viena didžiausių jo kūrybos ekspozicijų vienoje erdvėje.
Maestro piešiniai, etiudai bei tapybos darbai atskleidžia menininko kelią bei išskirtinį jo kūrybos braižą. Parodoje taip pat pristatomos Algimanto Kunčiaus fotografijos bei archyvinė 16 milimetrų juostų medžiaga, kurioje įamžintas ne tik pats A.Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, artimieji bei draugai.
Ši paroda skiriama 120-osioms dailininko gimimo metinėms paminėti.
Parodos iniciatoriai – prieš dvejus metus įsteigtas Antano Gudaičio kūrybos fondas, besirūpinantis menininko kūrybos palikimu, jo sklaida bei daugiau nei tris dešimtmečius iki šiol taip ir neįgyvendinta dailininko svajone – visuomenei atverti jo kūrybos dirbtuves Vilniuje šalia Žemaitės skvero.
Artimas ir intriguojantis
Atidaryme kalbėjusi šios parodos kuratorė, Antano Gudaičio kūrybos fondo vadovė Algė Gudaitytė teigė besidžiaugianti tuo, kad dailininko kūryba pristatoma ne kur kitur, bet Vilniaus dailės akademijos galerijos patalpose, mat jis buvo ilgametis šios meno įstaigos dėstytojas, profesorius, visą laiką skatinęs ir palaikęs jaunimą.
Tai, kad A.Gudaitis nėra vien tolimoje praeityje skendintis, tačiau ir be galo įdomus bei intriguojantis kūrėjas, puikiai atspindėjo ir į atidarymą susirinkusi publika – nuo Dailės akademijos profesorių, meno kritikų iki margaspalvio jaunimo.
Kuratorei antrino ir parodų salių „Titanikas“ vadovas Vidas Poškus pabrėždamas, kad A.Gudaitis buvo vienas iš VDA steigėjų, su kolegomis dailininkais 1940 m. padėjęs šios meno įstaigos pamatus.
„A.Gudaitis buvo ta figūra, kuri tuometiniame Dailės institute net sovietmečiu jungė laisvą Lietuvą ir moderniąją tapybą su tuo, kas vyko tuometinėje Lietuvoje. Šia prasme jis savotiškai čia kūrė laisvės salelę, kurioje galėjo skleistis ir naujos, drąsios, nekonformistinės jaunimo idėjos“, – kalbėjo V.Poškus.
A.Gudaičio kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dailėje ir suformavo ištisą tapybos mokyklą. Vienas iš modernizmo pradininkų, Vilniaus dailės akademijos profesorius, tarpukariu studijavęs Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje bei Paryžiuje, tapo vienu ekspresyvios koloristinės tapybos bei lietuviško meno atsinaujinimo pradininkų Lietuvoje.
Pasak parodos kuratorės A.Gudaitytės, nuo 1929 m. trejus metus trukęs menininko gyvenimo etapas Paryžiuje stipriai paveikė jo tolimesnį tapybos stilių, suformavo meninę pasaulėžiūrą. Pasaulio meno sostinėje sukauptą patirtį ir praplėstą akiratį A.Gudaitis parsivežė į Lietuvą, kur 1932 m. su bendraminčiais subūrė menininkų grupę „Ars“, siekusią įnešti permainų į Lietuvos dailės gyvenimą.
Nuolatos verstis per galvą
Nors modernistinę A.Gudaičio kryptį sustabdė prasidėjusi sovietų okupacija, po Stalino mirties sąlyginai padidėjusi kūrybinė laisvė leido grįžti prie ekspresyvios tapybos. A.Gudaitytė pastebi, kad sovietmečiu tapytojas tęsė tarpukariu išplėtotą stilių, tačiau gerokai persunktą grotesko bei ironijos.
Anot A. Gudaitytės, menininko kūryba pasižymi nuolatine kaita ir ieškojimais, joje ryškėja net keletas skirtingų laikotarpių. Laisvą minties polėkį ir spontaniškumą jis derino su kruopščiu paruošiamuoju darbu, apgalvota kompozicija.
Pasak kuratorės, nors ši paroda savo apimtimi yra išties didžiulė, tačiau jos negalima vadinti retrospektyvine.
„Darbai apima tris kūrybos dešimtmečius, o pačia ekspozicija norėjosi atkreipti dėmesį į kūrėjo mąstymo kelią – kaip jis ateidavo iki galutinio meninio sprendimo. Nors įprasta manyti, kad A.Gudaitis yra koloristas, bet aš norėjau parodyti, kad paveikslas kūrėjui buvo spalvos, linijos ir formos visuma. Tik gerai įsižiūrėjus į šią darbų visumą galima perskaityti ir jo kūrybos prasmes“, – teigė A.Gudaitytė pabrėždama, kad būtent per tai atsiskleidžia šio menininko kūrybinė įvairovė.
Dailininkas A.Šaltenis pabrėžė, kad ši paroda puikiai atspindi menininko kūrybos trajektorijas bei jo ypatingą atidumą darbui, ilgą kelią nueinant nuo eskizavimo iki galutinio kūrinio.
Pasak jo, šiandieninis jaunimas galėtų pasimokyti iš A.Gudaičio, kaip reikia kaupti medžiagą galutiniam darbui ir kaip iš lėto prieiti prie paveikslo. „Dabar jaunimas nori greito rezultato, todėl iškart tapo ant drobės. O A.Gudaitis moko pristabdyt procesą, jį apmąstyti. Šia prasme, net ir praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo mirties, jis yra įkvepiantis pavyzdys“, – teigė A.Šaltenis.
Jis taip pat pažymėjo, kad A.Gudaitis – maištinga siela – džiaugėsi matydamas studentų susibūrimus, maištą ir ragino nuolatos verstis per galvą, pamiršti, ko išmoko, ir visuomet mokytis iš naujo.
Buvęs A.Gudaičio studentas, tapytojas Mindaugas Skudutis tikra Dievo dovana vadina tai, kad anuomet profesorius tapo jo diplominio darbo vadovu.
„Tuo metu jis buvo laisvas dėstytojas, neturėjo paskaitų, tiesiog ateidavo konsultacijoms. Dažniausiai kalbėdavo apie meną – bendrom temom, bet šie jo pokalbiai buvo geriausios paskaitos. Nusivesdavo į parodas ir prašydavo pasakyti savo nuomonę. Arba į dirbtuves, kur matydavome jo darbo aplinką. Tai buvo mums labai reikšminga“, – pasakojo M.Skudutis.
Anot jo, A.Gudaitis mėgo, kai studentai turėdavo savo nuomonę, savo požiūrį, kūrė savaip. Tuo tarpu tų, kas darė „teisingus“ darbus kopijuodami pripažintus autorius, menininkas nevertino.
„Jis turėjo vidinę inteligenciją ir tai, matyt, atėjo dar iš smetoniškų laikų. Menininkas turėjo būti išskirtinis ne tik savo darbais, bet ir išvaizda, mąstymu, elgesiu. Tai turėjo atrodyt solidžiai. Jis sakydavo, kad menininkas pačiu savo buvimu turi puošti miestą“, – mokytojo pamokas prisiminė M.Skudutis.
Ambicingi fondo planai
Šioje parodoje svarbią vietą užima fotomenininko Algimanto Kunčiaus įamžintos akimirkos iš A.Gudaičio gyvenimo, jo namų bei darbo aplinkos. Pasak A.Gudaitytės, jei ne A.Kunčius, šiandien neturėtume tiek dokumentinės medžiagos apie šį kūrėją.
„Jis ne tik fotografo A.Gudaičio portretus, bet ir filmavo jo artimą aplinką, šeimos šventes, o kartu ir kultūrinę bendruomenę, kuri burdavosi dailininko dirbtuvėje. Per šias nuotraukas bei kino kadrus atsiskleidžia turtinga menininko aplinka, kuri nebuvo matoma viešumoje“, – pasakojo Antano Gudaičio kūrybos fondo vadovė.
Ji pabrėžė, kad nors ši paroda – pirmasis jos vadovaujamo fondo prisistatymas visuomenėje, tačiau planuose yra ir kiti darbai, kurie padės skleisti žinią apie A.Gudaičio kūrybą, jo meninį palikimą bei idėjas.
Netrukus turėtų būti pradėtos vesti ir ekskursijos po Vilniaus miestą A.Gudaičio keliais, taip pat ir paskaitų ciklas apie jo kūrybą.
„Tikimės, kad ateityje pavyks renovuoti ir naujam gyvenimui prikelti ir A.Gudaičio dirbtuves, atverti jas visuomenei ir šią erdvę paversti gyva kūrybos erdve, kur vyktų pokalbiai, diskusijos, peržiūros, vyktų jaunų kūrėjų pristatymai – visa tai, kas ir buvo svarbu pačiam menininkui“, – kalbėjo A.Gudaitytė.
Anot jo, nors šie planai ir ambicingi, tačiau su mecenatų pagalba įgyvendinami.
„Tikiu, kad mums pavyks tai padaryti ir A.Gudaičio kūryba visuomenėje bus matoma“, – pabrėžė ji.
