– Augote skulptoriaus ir keramikės šeimoje. Ar gyvenimas menininkų šeimoje prabangus?
– Neturėjau kitos patirties, vaikystėje gyvenau Juknaičiuose, gyvenimas atrodė tikrai normalus ir gan pasiturintis. Vilniuje truputį kitaip, buvo turtingesnių, bet nekreipdavome į tai dėmesio, ne tie laikai buvo.
– Prisiminkime šiek tiek vaikystę. Ar galima sakyti, kad jūsų tėvai buvo bohemos atstovai? Turiu omenyje, žmones nutįsusiais vilnoniais megztiniais, kurie daug rūko, daugiau keikiasi, laido gašlesnius juokelius, negu tipiškas biurokratas. Pasisėdėjimai iki paryčių, analizuojant meno sroves, keiksnojant valdžią.
– Jei tai galima vadinti bohema, tai tokios aplinkui buvo. Žinome, vaikystėje eidavome miegoti žymiai vėliau, klausydavomės kalbų ir pusės nesuprasdavome. Prisimenu ir dūmus virtuvėje.
– Jus tėvai augino šiek tiek laisvesne dvasia?
– Tikrai taip, vengėme standartų.
– Kada supratote, kad norite tapti skulptoriumi?
– Turbūt buvau 6 metų. Mokykloje būdavo rašinėliai apie tai, kuo nori būti užaugęs. Tikrai atsimenu, kad rašiau rašinėlį ir net kažką piešiau – galvojau, kad būsiu skulptoriumi. Ta mintis taip ir nepasikeitė. Įsivaizduoji, kad būsi skulptorius, imi medinę kaladę, kaltus ir bandai kažką daryti – atsimenu, kad drožiau žmogaus galvą. Visai smagu gliaudyti medieną.
– Kas yra buvimas skulptoriumi, apibrėžkite bendrąja prasme. Ar skulptoriumi galima vadinti tą žmogų, kuris iš bet kokios medžiagos daro kažkokį objektą, ar yra kažkokia specializacija?
– Medžiaga ne tiek svarbu, nes iš bet kokios medžiagos gali sukonstruoti erdvę. To suvokimas, sąmoningas formų jungimas į kažkokį objektą turbūt ir yra buvimas skulptoriumi.
– Ar gebate vienodai gerai sukurti skulptūrą iš bet kurios medžiagos?
– Žinoma, kad negaliu. Pavyzdžiui, prie granito praleidau daugiau laiko, įsivaizduoju, kad jau galiu padaryti kažką, kaip akmens meistras. Bet dabar, kai atsirado kompiuteriai, trimatės frezos, galėjimas tapo neribotas. Ta laisvė beribė yra.
– Kelerių metų sukūrėte savo pirmą skulptūrą?
– Greičiausiai, buvo 5–6 metai, o lipdžiau iš plastilino, kaip ir visi. Bet juk nevadinsi skulptoriais visų, kurie lipdo iš plastilino.
– Turiu omeny, kada pradėjote kurti sąmoningai, supratote, kad „turite ranką“, kad kuriamas objektas gaunasi ne taip kaip gaunasi, bet taip, kaip jūs planavote?
– Turbūt ta galva ir buvo. Atsimenu kaladę, kūriau profilį, šoną, priekį. Tai galima pavadinti sąmoningu skulptūros formavimu nesiekiant panašumo, bet mėgaujantis to objekto kūrimu. Tai yra buvimo skulptoriumi džiaugsmas.
– Algirdai, ką jūs esate sukūręs, kuo galite didžiuotis ir rodyti – štai šitas tobulas darbas yra mano?
– Ant Tauro kalno yra 4,5 m aukščio rūdinto plieno obelis su paauksuotais obuoliais. Taip pat Vilniaus vartų pasaže yra bronzinė skulptūra, tik aš jos nepasirašęs.
– O kodėl nepasirašėte?
– Nespėjau. Man atrodo, kad čia kažkoks kompleksas – maniau, kad čia per gera, per vieša vieta savireklamai. Kažkiek antkapių esu sukūręs.
– Esate sukūręs antkapių?
– Taip, iš svarbesnių – Ričardui Gaveliui. Antkapis Vytautui Kernagiui irgi mano darbas.
– Ar jūs buvote pažįstami?
– D. Kernagienė pamatė R.Gavelio antkapį, jai pasirodė, kad jo formos priimtinos, įdomios. Matyt, tokiu keliu ir surado mane. Taip pat ir Tomui Dobrovolskiui iš geležies esu sukūręs paminklą.
– Jūs toks menininkų pomirtinio gyvenimo palydovas?
– Čia savotiškai yra skulptorių duona. Per metus jei padarai vieną kitą antkapį, tai vis tiek kažkoks minimalus stabilumas gyvenime yra.
Kapinės yra vieta, kurioje skulptūriniai elementai gali gyvuoti ir būti matomi.
– Kad ir kaip liūdnai tai beskambėtų, antkapis atneša kasdieninę duoną?
– Dabar gana rimtai į šį žanrą žiūriu, nes kapinės yra vieša erdvė – labai rami, galima susikaupti, apžiūrėti objektus. Tai yra vieta, kurioje skulptūriniai elementai gali gyvuoti ir būti matomi.
– Pakalbėkime apie viešąsias erdves. Kaip patekti į savivaldybės rinką? Skulptorių, lyginant su kitų žanrų menininkais, Lietuvoje lyg ir nėra daug, bet konkurencija vis dėlto yra. Tai ką daryti, kad jūsų kūrinį pastatytų miesto aikštėje? Viskas tik per konkursus, ar reikia nešti kyšius?
– Yra konkursai, bet girdėjau tokių atvejų, kai kažkas dalį savo uždarbio pasidalina. Vienas žmogus net manęs paprašė: pasiūlė padaryti antkapį, o paskui sako – kur mano dalis? Aš kažkiek tikiu konkursais, kad juos galima laimėti, reikia gerą darbą sukurti, matomą, labai ryškų. Bet tie dalykai išvargina.
– Kiek jūs per metus sukuriate darbų?
– Vienas rimtesnis darbas sukuriamas per 2–3 metus.
– Ką turite omenyje?
– Pavyzdžiui, obelis. Turiu omenyje, stambesnio gabarito.
– Tai yra jūsų tiesioginė profesija, ar turite atsitraukimo planą?
– Atsitraukimo plano nėra. Dirbi, lėšų neužtenka, metai iš metų sunkesnė finansinė padėtis. Ir ką, keisti profesiją? Dirbti statybininku? Išsilavinimas ne tas.
– Jei atsiduoti vien skulptūrai, iš to sunku išlaikyti šeimą?
– Nestabilu labai, viskas banguoja ir taip 1–2 metų bangos.
