Antra didžioji MO paroda iš tiesų turi didelį ir svarbų užmojį. Galima sakyti, kad tai ne tik pirmas konceptualus bandymas pažvelgti į muziejaus kolekciją ar ją sukataloguoti tam tikra tema, bet ir prabilti karštomis tarprūšinių santykių, neišvengiamos robotizacijos, dirbtinio intelekto ir klimato kaitos temomis. Tad jei antropoceno terminas, jau kurį laiką dominavęs Lietuvos ir pasaulio akademiniame bei meno kontekstuose, kam nors dar buvo nežinomas, paroda jį sėkmingai paslinko dar didesnio populiarumo link. Šis naujai geologinei epochai planuojamas suteikti pavadinimas lankytojus pasitinka ir išlydi, įrėmindamas parodoje keliamus žmogaus veiklos bei to pasekmių klausimus.
Vis dėlto, ši anotacijoje deklaruojama ambicija parodoje sumažinama iki saugios perplaukti, o tema išdistiliuojama iki mažesnės ryšių tarp žmogaus ir nežmogiškojo Kito (dažniausiai lengvai atpažįstamo gyvūno) potemės. Nors ekspozicija suskirstyta į devynias temines grupes, galima sakyti, kad „Gyvūnas – žmogus – robotas“ yra dviejų dalių paroda. Pirmoje – gyvūnų vaizdavimo Lietuvos dailėje studija nuo XX a. 7 dešimt. iki šių dienų, o antroje – madingų tarptautinių šiuolaikinio meno kūrėjų žvilgsnis į hibridinius gyvybės darinius, skaitmenizacijos paveiktas patirtis ir nuolatinį rūšių tobulinimą. Tad sunku nepastebėti, kad menotyrininkių dr. Erikos Grigoravičienės ir Ugnės Paberžytės kuruotos parodos ekosistemoje vis dėlto ima dominuoti gyvūnai.
Vaikštant tarp tankiai sukabintų Lietuvos klasikų ir aktyviai šiuo metu veikiančių menininkų darbų, atrodo, girdi Aleksandro Macijausko fotografijose kvykiančias kiaules, urzgiančias Justės Venclovaitės pudelių skulptūras, užuodi skrupulingai Šarūno Saukos ištapytą mėsą ir imi gailėti kone į kampą įspeistų Donato Jankausko-Duonio beždžionių. Neapleidžia tiesmukos prieigos įspūdis – atrodo, kad didžioji dalis kūrinių atrinkti pagal tiesioginius raktažodžius „gyvūnai“, „žvėrys“, „kaimas“, „ūkis“, „zoologijos sodas“ arba „lietuvių mitologija“, o tai šią dalį paverčia gan iliustratyvia ir vienaplane, sunkiai mezgančia dialogą su antrąja, kur kas abstraktesne dalimi.
Visgi, parodoje pavyksta nubrėžti tautinėje savimonėje ir mene susiformavusią estetizuoto, antropomorfiško, žmogaus žvilgsniui paklūstančio gyvūno sampratos genezę. Ji čia skleidžiasi nuo archetipiškus simbolius atgaivinančių Birutės Žilytės ar Petro Repšio lino raižinių, žemdirbišką gyvenimo būdą bandančio dekonstruoti Kosto Dereškevičiaus iki Jolantos Kyzikaitės drobėse prisijaukintų dinozaurų.
Sunku negalvoti apie šioje dalyje Justino Dūdėno architektūriniuose gardeliuose izoliuotą lietuviškąją gamtojautą, kuriai būdingas ne tik specifinis archajiškas ryšys, bet ir toks keistas nacionalinis įprotis savintis visus pasaulio gandrus, stumbrus bei ąžuolus. Šį jausmą parodoje sunkiai praskiedžia specialiai šiai parodai įsigyti, iš menininkų ar kitų institucijų pasiskolinti kūriniai, pavyzdžiui, garsaus ukrainiečių kilmės menininko Olego Kuliko fotografijos.
Sunku būti originaliems, kai per pastaruosius metus santykiai su gamta apmąstomi kone visose pasaulio galerijose. Kita vertus, muziejus tokio tikslo gali ir neturėti. Su antrąja MO paroda pradeda dominuoti edukacinės funkcijos, dar didesnis noras ekspozicijas rengti hipotetiniam „paprastam žmogui“ arba „visiems“. Taip pat ima ryškėti sunkiai kuravimui pasiduodantis turinys, nes didžiąją parodų dalį turi sudaryti kūriniai iš kolekcijos.
Nepaisant to, „Gyvūnas – žmogus – robotas“ suorganizuota kur kas atidžiau už pirmąją „Visas menas apie mus“ parodą, tačiau nusileidžia kuratorių sudarytam išsamiam, subtilaus dizaino parodos katalogui. Čia publikuojami autorių tekstai naujumu konkuruoja su specialiai parodą papildžiusiais kūriniais, kurie galbūt jau kažkur bus matyti, šiek tiek pasenę ar kiek vėluojantys.
Čia turiu galvoje darbus tų menininkų, kuriais muziejus viliojo šiuolaikinio meno gerbėjus: įtakinga japonų ir vokiečių kilmės videomenininkė Hito Steyerl, postinternetinio meno žvaigždė Katja Novitskova, Latvijai Venecijos bienalėje šiemet atstovaujanti Daiga Grantina, trys lietuvių menininkų duetai – Gediminas ir Nomeda Urbonai, „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius – bei kiti.
Visų šių menininkų įtraukimo motyvai gana nuspėjami ir nesunkiai pagrindžiami, tačiau jų ir pirmosios dalies kūrinių susidūrimas atrodo kiek dirbtinis, o kontekstai ir estetika pernelyg vienas nuo kito nutolę. Palyginti, panašiomis temomis kalbėjusiose parodose „Miesto gamta“ (kuratoriai Vytenis Burokas, Vitalijus Červiakovas, Eglė Mikalajūnė, Eglė Nedzinskaitė, NDG, 2017) ar „Kūnas ir tamsa“ (kuratorius Paulius Andriuškevičius, galerija „Vartai“, 2017) šiuolaikinio meno kūriniai gana organiškai įsiliejo ir papildė istorinį kontekstą, be didesnės perskyros sėkmingai mezgė dialogą su anksčiau sukurtais darbais. Šiuo atveju, „Ateities vizijomis“ pavadinta dalis veikia kaip svetimkūniškas Nojaus arkoje įvestas belaidis internetas, turintis simbolizuoti aiškiai pastebimą, technologizuotą pokytį.
Iš tiesų, kur kas daugiau dėmesio parodoje skiriama ne tiesmukai vaizduojamiems robotams, bet internetinei sąmonės būsenai – mąstymui tinklo būdu. Nuo tada, kai internetas nustojo būti „pabėgimo iš realybės“ tikslu, jis tapo komunaline paslauga, naujuoju visur vedžiojamu ir per įrenginius dažniau glostomu augintiniu. Tuo metu pasikeitė ne tik meno objektų kūrimo metodai, bet ir jo sklaidos bei suvokimo procesai.
Tai įrodo vienos iš postinternetinio meno pradininkių Katjos Novitskovos instaliacija „Aktyvavimo modelis (embriogenezė)“ – išdidintas mikroskopinio kirmėlės kūnelio ir jos kiaušinėlių atvaizdas nurodo į dingusią perskyrą tarp realaus pasaulio ir kokybiško jo atvaizdo. Kaip viename iš savo esė Too Much World: Is the Internet Dead? (liet. „Pernelyg pasaulyje. Ar internetas mirė?“) rašė Hito Steyerl, „tai reiškia, jog negalime suprasti realybės, jei nesuprasime kino, fotografijos, trimačio modeliavimo, animacijos bei kitų judančio ir statiško vaizdo formatų“. Galbūt tai taptų išeitimi ateities Nojaus laive sutaupyti vietos?
Nojaus arkos metafora čia tinkama ir norint apibūdinti parodos struktūrą. Vanduo ekspozicijoje pasitinka su H.Steyerl kūriniu „Takumo korporacija“ (2014) ir palydi su Emilijos Škarnulytės videoprojekcija „Sirenomelia“ (2017), kurioje žmogaus-undinės hibridas plaukioja po buvusią karinio laivyno bazę. Jei pastarasis kūrinys liudija žmogaus prisitaikymą prie pakitusių sąlygų, tai H.Steyerl darbas yra tokio prisitaikymo skatinimas. Korporatyvinę estetiką ir rinkos spekuliacijas imituojantis kūrinys yra tiesioginė aliuzija į hipersocializuotos, chaotiškos kultūros mechanizmus. Vandens takumas čia ir finansinių procesų, ir gyvybės ištakų, ir begalinės internetinės sklaidos metafora.
Jei ši mėlynos neoninės šviesos instaliacija būtų rodoma kurioje nors kitoje Lietuvos šiuolaikinio meno institucijoje, ji atrodytų kur kas labiau pasenusi, nei atrodo šiose muziejaus aplinkybėse. Juodomis burėmis pritemdytos MO salės pradžioje eksponuojami, paprastai skaisčiai sušviesti ir „rėkti“ turintys Daigos Grantinos, „Pakui Hardware“, Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus kūriniai, čia taip pat veikia kiek kitokiu, prislopintu režimu. Apie tobulinamas gyvybės formas ir naudingų savybių transplantavimą kalbantys darbai šioje parodoje ir patys atrodo kaip kitose meno laboratorijose užauginti, bet dar neprisijaukinti sintetiniai organai. Įdomu stebėti, kaip muziejaus sienos ir pastovūs jo eksponatai konvertuoja naujus darbus, jų reikšmes, net estetinį kanoną.
Mokslininkai prognozuoja, kad iki 2100-ųjų jūros lygis gali pakilti 2 metrais. MO muziejaus paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ gal ir nepasiūlys išsigelbėjimo scenarijaus, bet tikrai pasijusite gavę bilietą į Nojaus arką. Nepaisant sunkiai aprėpiamos parodos temos bei turinio vienmatiškumo, šią ekspoziciją reikėtų vertinti kaip modernybės idėjoms mestą iššūkį – muziejus imasi apmąstyti aktualios katastrofos horizontą ir mūsų nuotolį nuo jo. Įdomu, kas mus įrašys į raudonąją knygą, kai prie jo priartėsime?
