Pastarosios pavadinimą įkvėpė rūmų lankytojus pasitinkantis lotyniškas įrašas fasade, kuris skelbia: „Iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos“.
Sapiegų rūmai, iškilę kaip poilsio vieta nuo karo pavargusiems didvyriams, per daugiau nei tris šimtus metų ne kartą keitė šeimininkus ir paskirtį, tačiau didžiąją savo gyvavimo dalį buvo susiję su karyba ir gydymu. Pastatas buvo karo įrankis ir trofėjus, XVIII a. jame veikė kareivinės, vėliau – karo ligoninė, akių ligų klinika ir net priešlėktuvinės gynybos mokykla. Ši pastato paskirties kaita tapo atsipirtimi kuruojant grupinę 18 Lietuvos ir užsienio menininkų, parodą, kuri veiks iki metų pabaigos, tačiau bėgant laikui šiek tiek keisis.
-
Atgimę Sapiegų rūmai jau laukia lankytojų: įspūdingos menės pasakoja 300 metų istoriją
-
Miestų sanitarai, utėlių „surinkėjai“ ir žvėrių medžiotojai – kaip prieš šimtmečius Lietuvoje buvo auginami šunys?
-
Juodo kūno temą gvildenanti kūrėja Ch.Menzo scenoje šoka pasaulį, kuriame neegzistuoja viena tiesa
Apie šiuolaikinio meno eksponavimą istorinėse erdvėse ir mintis, formavusias „Užuovėjos“ viziją, pasakoja parodos kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Edgaras Gerasimovičius.
– Vilniuje nėra analogiškų erdvių, skirtų šiuolaikinio meno eksponavimui, tačiau kitose šalyse, pvz. Italijoje, labai dažnai taikoma architektūros paveldo aktualizavimo praktika. Kokie yra didžiausi įššūkiai kuruojant erdvėse, kurios turi savo ryškią iškalbą ir egzistuoja dideli paveldosaugos apribojimai, o ne šiuolaikiniam menui įprastesniame „balto kubo” formate?
– Edgaras Gerasimovičius: Šiuolaikinio meno eksponavimas istorinėse erdvėse nėra naujiena. „Baltas kubas“ yra modernistinė koncepcija ir nors ji neabejotinai išlieka dominuojantis šiuolaikinio meno eksponavimo modelis, tačiau jo, kaip idėjos, svarba, yra senstelėjusi, ir nieko jau nebestebina menas įvairiausiose aplinkose.
Visų pirma, „baltas kubas“, retai būna iš tiesų „baltas“, o visų antra, būtų klaidinga galvoti, kad jis įkūnija erdvę, neturinčią atminties, ir vienai parodai pasibaigus, kita prasideda lyg piešinys naujame lape. „Baltas kubas“ atstovauja laiko pėdsakų higienos idėją, tai ir yra esminis skirtumas.
Sapiegų rūmuose, kaip ir bet kuriame kitame paveldo objekte, laiko ženklai yra ne tiek kliūtis, kas yra akivaizdu, bet esminiai prasminiai dėmenys. Jų neįmanoma ignoruoti, jie reikalauja sprendimo – ar tai būtų sprendimas leidžiantis jiems labiau atsiskleisti, ar atvirkščiai, tikslingai nugesinantis, tarsi sutrikdantis. Todėl pirmojoje parodoje daugelis kūrinių yra savotiški optiniai prietaisai, per kuriuos galima žiūrėti į rūmų materialų paveldą ir istoriją.
– Kaip atsirinkote darbus, autorius, kur sėmėtės įkvėpimo?
– Virginija Januškevičiūtė: Pagrindinės parodos temos – gijimas ir trapumas, tad jos lėmė kūrinių atranką. Šias temas iš dalies padiktavo rūmų istorija (jie nuolat skirtingais būdais tarnavo karui arba būdavo naudojami kaip kareivinės, prieglobstis, ligoninė), jų restauravimo procesas, o taip pat ir įvykiai bei kontekstai, kurie mus supo dirbant prie parodos. Galiausiai ir tai, kokį vaidmenį Vilnius atlieka šiandienos geopolitinėje situacijoje.
Atrankos procesas buvo intuityvus, jį galima būtų pavadinti pokalbiu su rūmais. Kūrinius parodai rinkome tuo metu, kai rūmai dar buvo uždaryti, restauravimo procesas – nebaigtas (jis nebaigtas, žinoma, dar ir dabar), jo metu vis kildavo naujų klausimų, dilemų, atsirasdavo naujos informacijos ar naujų kūrybinių sumanymų, kurie turėjo daug įtakos tam, kaip rūmai atrodys ateityje. Tad parodos visuma formavosi tuo pat metu, kai pamažu ryškėjo, kokia tai bus vieta.
Rūmų istorija, su jais susiję visuomenės gyvenimo reiškiniai atsiskleisdavo vis naujais kampais, visa tai mus labai įtraukė. Vėliau netikėtai sužinojome, kad rūmuose savo diplominį darbą restauravimo srityje įgyvendina menininkas Domas Noreika, kurį anksčiau žinojome kaip vieną Žeimių dvaro šeimininkų ir ten esančios rezidencijos bei renginių programos įkūrėjų. Subjektyvi jo prieiga padėjo atskleisti dar daugiau restauratoravimo ir darbo su praeitimi niuansų.
Kuruodami „Užuovėja“ siekėme į parodą priimti ir čia jau esančius senuosius meno kūrinius – turiu omenyje tiek garsiąsias rūmų freskas, tiek lipdinius ir paties pastato architektūrą. Taip pat numatėme, kad savo kolekcijos neturinti naujoji meno erdvė gali į savo parodas įtraukti kitose miesto, šalies ir pasaulio kolekcijose saugomus kūrinius.
Didžiulis įkvėpimas man asmeniškai buvo gan atsitiktinai atrastas istorijos žurnalas „Lapham’s Quarterly“, kuriame persipina įvairiausių laikotarpių ir vietovių literatūros ir meno kūriniai, laiškai, dokumentų ištraukos, žemėlapiai ir autorių gyvenimo faktai. Šio žurnalo autorių sąraše galima rasti tokius vardus kaip Platonas, Sapho, Rubensas, Hokusai, Virginia Woolf ir Jennifer Higgie.
Kol kas labai plačiai tokio principo, kai drauge rodomi įvairiausių laikotarpių kūriniai ir artefaktai, įgyvendinti neįmanoma – pastato sienos dar turi apsiprasti su tuo, kad jame šilta, kurį laiką čia dar keisis vidinis oro klimatas, kurio pastovumas yra labai svarbus archyviniams eksponatams ir senajai dailei. Tačiau lankytojai pastebės, kad į parodą įpinta gana skirtingų laikotarpių kūrinių, o juo labiau idėjų.
– Ar jaučiatės tokiame darbe turintys bendraminčių?
– Virginija Januškevičiūtė: Žinoma. Tarptautiniame šiuolaikinio meno kontekste tokie žingsniai atrodo labai savalaikiai – pastaruoju met į didžiąsias pasaulio parodas įtraukiami vis įvairesnių kartų menininkų kūriniai, istoriniai artefaktai, atviriau tyrinėjamas šiuolaikinio meno ir platesnių, lėtesnių kultūros procesų tarpusavio ryšys.
Neseniai vieno svarbiausių Italijos muziejų – Civilizacijų muziejaus Romoje, kuriame privaloma tvarka lankosi visi Italijos moksleiviai – kuravimas patikėtas būtent šiuolaikinio meno profesionalams – tyrėjams ir kuratoriams.
Toks pat pokytis įvyko ir Azijos muziejuje Turine. Tai nebūtinai reiškia, kad keisis šių muziejų kryptis ar kad Sapiegų rūmuose visuomet kalbėsime tik apie praeitį – greičiau tai pripažinimas, kad praeitis yra labai svarbi šiuolaikybės dalis, o jos prakalbinimas reikalauja didžiulių kūrybinių pastangų ir dėmesio niuansams.
– Kokie menininkai atvyks į parodos atidarymą?
– Virginija Januškevičiūtė: Nors ir norėtųsi, į parodos atidarymą neatvyks visi jos dalyviai. Tačiau jų svečiuosis nemažai ir patys smalsiausi parodos lankytojai galės su jais susitikti, dalyvauti jų pasirodymuose ir ekskursijose po parodą.
Be Lietuvoje gyvenančių menininkų, kurie tikrai bus, į parodos atidarymą atvyksta ir keletas užsienio kūrėjų. Pavyzdžiui, Miljohn Ruperto iš JAV ir Ulrik Heltoft iš Danijos – bendras jų kūrinys parodoje skirtas legendinio Voiničiaus rankraščio studijoms, o greta bus rodomas ir Ruperto atskirai sukurtas animacinis filmas „Janas“.
Savo skulptūrines instaliacijas erdvėse įrengs ir atidaryme dalyvaus Lenkijos menininkė Iza Tarasewicz. Užsienyje gyvenantis lietuvių ir armėnų kilmės menininkas Andrius Arutiunian dalyvaus instaliuojant jo garso kūrinį, anksčiau pristatytą Armėnijos paviljone Venecijos bienalėje. Marianna Maruyama, amerikietė menininkė, gyvenanti Nyderlanduose, taip pat bus Vilniuje. Pagal jos sumanymą, abu rūmams skirti jos kūriniai bus įgyvendinami ne iki atidarymo, be ir jo metu, parodai jau prasidėjus.
Atidarymo savaitgalį Sapiegų rūmuose vyks du renginiai, kurie yra parodos dalis – Yen Chun Lin ir Gedimino Žygaus kūrinio „Laikyti mėlynąjį vėją atvirais delnais“ klausymosi sesijos pagrindinėje rūmų menėje, taip pat – Florino Flueraso performansas, kuriame dalyvaujantys parodos lankytojai galės panirti į tam tikras kūrybines dirbtuves. Šis rumunų menininkas, choreografas taip pat atstovauja vienos iš parodos menininkių kūrybinį palikimą – jis daugelį metų kūrė drauge su Alina Popa, kurios ritualinius piešiniai eksponuojami parodoje, ir yra išleidęs dvi Popos ir jų bendros kūrybos rinktines. Dalies parodos dalyvių nebėra gyvų, o „Užuovėjoje“ eksponuojame jų kūrybinio paveldo fragmentus.
– „Užuovėja“ glaudžiai susijusi su rūmų istorija, kokios bus tolimesnių parodų kryptys, ar visada bus mezgamas toks pats intensyvus dialogas su istoriniu pasakojimu?
– Edgaras Gerasimovičius: „Užuovėja“ yra skirta susipažinimui su pastatu, kuria mes tarsi bandome užmegzti dialogą su jo erdvėmis, istorija ir daugybe prie jo išsaugojimo ir atkūrimo prisidėjusių žmonių darbu.
„Užuovėją“ galima suprasti kaip meditaciją apie Sapiegų rūmų istorijos ir materialaus paveldo sudėtingumą, kuri neišvengiamai priveda prie bendresnių, šiandien aktualių klausimų: visų pirma, ką reiškia atverti naują kultūrai skirtą erdvę, kuomet artimame horizonte vyksta karas? Kaip keičiasi skirtingų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų santykis su praeities daile ir ką ši kaita iškelia į dėmesio lauką, o ką nustumia į paraštes? Visa tai, tikriausiai, atsispindi ir pirmojoje parodoje.
Iš esmės „Užuovėja“ yra apie rūmus, nes kūrinius siekiame labai švelniai įterpti į rūmų erdves, išryškinant tai, kad pastatas ir yra pagrindinis ir paslaptingiausias eksponatas, ne tik parodos vieta.
Manau, ateityje Sapiegų rūmų parodos tęs „Užuovėjos“ užduotą intensyvų, bet taip pat ir intymų, dialogą su rūmų istorija ir paveldu, bet pagrindinės jų idėjos nebūtinai bus tiesiogiai paremtos rūmų ir vietos istorija.
Šiuo metu galima pasakyti tik tiek, kad 2025 metų paroda stipriai skirsis nuo pirmosios parodos tiek savo tema, tiek santykiu su rūmų istorija, bet svarbiausia, kad ji yra vystoma jau įsisavinus pirmosios parodos ir daugelio prie rūmų restauravimo ir aktualizavimo dirbusių žmonių patirtį.
Sapiegų rūmų atidarymo proga balandžio 12–15 dienomis vyks renginių ciklas kuriame – senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertai, pasivaikščiojimai po „Užuovėją“ su menininkais ir kuratoriais, menininko performansai ir kūrinių klausymosi sesijos, ekskursijos apie rūmų istoriją, restauravimo ypatumus ir meno ekspozicijas bei barokinio bareljefo dirbtuvės šeimoms. Daugiau informacijos apie visą atidarymo savaitgalį galima rasti interneto svetainėje www.sapiegurumai.lt
