– Papasakok, kaip „Gausa – Krentančios žvaigždės“ atsirado pievoje toli nuo Vilniaus centro?
– 2019 metais kurdamas „Sapnagaudžio“ serijos objektus, siekiau prisijaukinti lytiškumo temą, kalbėti apie progresą ir už to slypintį diskomfortą. Įkvėpimo šaltiniu tapo 92 000 km/h greičiu palei Saulę praskriejęs mįslingas tarpžvaigždinis dangaus kūnas. Interpretuodamas NASA agentūros spekuliatyvius jo atvaizdus, sukūriau dvi skulptūras – vieną paguldžiau ant čiužinio, o kitą užklojau antklode. Kurdamas šią instaliaciją pajutau poreikį pratęsti savo kūrybinius ieškojimus nepažįstamoje aplinkoje, tolėliau baltų galerijos erdvių. Kaip tik tuo metu Rupert kvietė menininkus teikti paraiškas meno rezidencijoms, taigi, pasinaudojau šia galimybe.
Trijų skulptūrų instaliacija „Gausa – Krentančios žvaigždės“ atspindi romantišką siekį prisiliesti prie kosminių objektų. Jos tarsi pačios nukrito iš dangaus, neveikiamos žmogaus norų ar skraidžiojančių palydovų, tad jų atsiradimo čia scenarijai priklauso nuo žiūrovų vaizduotės.
– Tavo pasakojime apie šį kūrinį persipina fikcija ir tikros žinios, žaismingai sieji astronominius faktus ir žmonių fizinį ryšį su meteoritais bei apie juos sukurtais mitais. Juose atsirandančių superherojų istorijos dažnai prasideda nuo mistinių energijos šaltinių. Ko sieki jungdamas šias temas? Ką tai suteikia žiūrovui?
– Šio kūrinio tema plati, jis kalba apie artimą ryšį tarp popkultūros mitų ir žmogaus potencijos. Mes dažnai neįvertiname ar nepastebime tokių mitų įtakos besiformuojantiems žmonių lūkesčiams. Pavyzdžiui, gana gausus būrys įvairių krypčių mokslininkų tokiais tapo pasižiūrėję serialą „Žvaigždžių kelias“ (angl. „Star Trek“).
Į kūrinio naratyvą įpinta ir ekonomika, nes superherojų filmai ypač išpopuliarėja krizių ir recesijos laikotarpiu. Kai visuomenę užklumpa sunkmetis, prireikia medžiagos laikinai atitrūkti nuo realybės, tad stygius tampa didžiausią gausą kuriančia aplinka, kurioje randasi pelningi mitai, o šie ilgainiui tampa prarasto optimizmo įrankiu, įkvėpimo šaltiniu. Kad ir kaip būtų, žiūrovas neprivalo išpainioti mano intencijų. Instaliacija nereikalauja specifinių žinių ir sukuria erdvę įvairiems pokalbiams, įspūdžiams ir vaizdiniams.
Į kūrinio naratyvą įpinta ir ekonomika, nes superherojų filmai ypač išpopuliarėja krizių ir recesijos laikotarpiu.
– Skulptūrų instaliacijos figūros yra kūniškai familiarios. Kodėl krentančios „žvaigždės“ primena spermatozoidų formą? Kaip šie objektai siejasi tavo kūrinyje?
– Meteorai (krentančios „žvaigždės“) ir spermatozoidai yra panašios formos ir lemties. Jų gausu, jie braunasi nepalankiomis sąlygomis, tačiau tikslą pasiekia vienetai. Tai yra vizuali metafora, apibendrinanti potenciją. Krentantys meteorai keičia formą, virsta mūsų vaizduotės, svajonių ar mokslinių tyrimų katalizatoriais. Beje, XVII amžiuje manyta, jog spermatozoide slypi mažytis, visiškai susiformavęs žmogus. Šį faktą siejau su superherojumi – įvaizdžio vienetu, į kurį spraudžiami pasąmoniniai abstraktūs žmonių lūkesčiai.
Žmonės visada jautė stiprų ryšį su nakties skliautu. Senovės civilizacijose žmogiškieji parametrai buvo styguojami pagal kosminius ciklus, kuruojamus įvairių dievų. JAV superherojų filmų seriją „Marvel Cinematic Universe“ matau kaip šiuolaikinę šios tradicijos tąsą. Šviesos tarša, lengvai pasiekiamos aukštos raiškos NASA kosmoso nuotraukos, dangaus mįslių sprendimo greitis ir t. t. – visa tai mus nutolino nuo žvaigždžių, nors esame kaip niekad arti jų. Senovės ritualai persikėlė į pritemdytas kino sales, kosminį laiką išgyvename sekdami nesudėtingais „Keršytojų“ (angl. „Avengers“) scenarijų vingiais.
– Tai pirmas tavo kūrinys ne galerijos ar muziejaus erdvėje, ypač arti gamtos. Kodėl pasirinkai kurti lauko skulptūras? Ką ši patirtis suteikė tau kaip kūrėjui ir ką čia gali surasti žiūrovas?
– Susidomėjimas lauko skulptūra radosi kuriant objektus „Sapnagaudžiai“. Darbai vyko po atviru dangumi, žaliame kieme, tad beveik visas procesas priklausė nuo oro sąlygų. Vėjas, lietus, karštis ar šaltis formavo mano darbo pobūdį, nuotaikas ir skulptūrų linijas. Nusprendžiau tikslingai išbandyti šį formatą rezidencijos metu. „Gausa – Krentančios žvaigždės“ instaliacijos eskize pasirinkto kraštovaizdžio nuotrauka netikėtai atitiko sulaukėjusią pievą šalia „Pakrantės“ pastato, tad idėją nusprendėme įgyvendinti fiziškai, ir už tai esu labai dėkingas Rupert komandai.
Skulptūrų instaliacija norėjau sukurti įspūdį, jog šios žvaigždės nukrito savaime, nepaisydamos žmonių bruzdesio. Stebėjau, kaip aktyvinama erdvė, iš kokio taško žvaigždės yra matomos, kaip žiūrovas gali prie jų prieiti, užmegzti ryšį. Kraštovaizdyje gausu įvairių elementų, tad buvo labai įdomu formuoti kompoziciją. Per šį projektą supratau, koks vis dėlto man artimas ir įdomus yra gamtos ir kūrybos santykis.
Skulptūrų instaliacija norėjau sukurti įspūdį, jog šios žvaigždės nukrito savaime, nepaisydamos žmonių bruzdesio.
– „Gausa – Krentančios žvaigždės“ galima pamatyti iki liepos pabaigos. Kokia ateitis laukia šios skulptūrų instaliacijos? Kokias vizijas nori įgyvendinti artimiausiu metu?
– Turiu ambicijų sukurti daugiau šios serijos skulptūrų ir nuskraidinti jas kur nors kitur. Noriu išbandyti skirtingas aplinkas, įskaitant ir urbanistines erdves. Noriu pievų jausenas pritaikyti baltai galerijai, tačiau artimiausiu metu planuoju susitelkti į tyrimą. Ketinu poetinių gijų ieškoti moksliniuose atradimuose ir hipotezėse.
Arvydo Umbraso skulptūrų instaliaciją iki liepos 31 d. galima apžiūrėti pievoje aplink „Pakrantės“ pastatą.
Šis interviu yra renginių ciklo „Meno pievos“ dalis. Ciklą rengia Kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“, bendradarbiaujant su meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert. Pirmasis renginys vyks liepos 23 d. 18 val. Tądien skulptorius Arvydas Umbrasas pristatys instaliaciją „Gausa – Krentančios žvaigždės“ ir kartu su astrofotografu Artūru Medvedevu kvies artimiau susipažinti su nakties dangumi bei dalysis patirtimi, kaip su specialia įranga stebėti ir užfiksuoti dangaus kūnus.
Renginių ciklą „Meno pievos“ remia Lietuvos kultūros taryba.
