Jau ne vienus metus Žaliasis tiltas yra tapęs savotiška kovos arena: vieni gaili buvusių skulptūrų, nes jos simbolizavo istoriją ir įkūnijo to meto meno sampratą. Kiti džiaugiasi nuimtais sovietmečio kūriniais, tačiau koneveikia tai, kas yra pastatoma jų vietoje.
Pasak architekto A.Ambraso, į tiltą visų pirma reikia žvelgti kaip į architektūros objektą, kuriame yra tam tikri elementai – turėklai, sijos, atramos. O kartais ir skulptūros, kurios taip pat turi atitikti visumą.
Tiltą be buvusių skulptūrų, pastatytų 1952 metais, reikėtų ir vadinti kitaip, nes tai – jau visiškai kitas tiltas.
„Kaip architektui man skaudu, kad Žaliasis tiltas neteko tam tikrų elementų, kurie buvo išbaigtos jo kompozicijos dalis. Šiuo atveju net nėra svarbu, ar tai buvo ideologizuotas menas, ar ne. Tiltą be buvusių skulptūrų, pastatytų 1952 metais, reikėtų ir vadinti kitaip, nes tai – jau visiškai kitas tiltas“, – 15min teigia jis.
2014 metais architektas sukūrė projektą „Žalio tilto skulptūrų redukcija“, kuriame siūlė tuo metu dar ant tilto stovėjusias keturias skulptūras įkišti į metalines konstrukcijas ir tokiu būdu jas tartum neutralizuoti.
„Mūsų siekis tuomet buvo išlaikyti architektūrinį tilto vientisumą, išsaugoti jį tokį, koks jis yra. Taip pat daug diskusijų sukėlusias skulptūras ir jų ideologinę žinią – nukenksminti. Tokiu būdu pats tiltas būtų išlikęs kaip buvęs, o skulptūros jau interpretuojamos visiškai naujai.“
Jokios ideologijos ar interpretacijų.
2015 metais Žaliojo tilto skulptūros buvo nuimtos, o jų vietoje ant tilto pilonų iš pradžių buvo pastatyti gėlių vazonai, vėliau atsirado ir kelios laikinos instaliacijos – Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, kurią pakeitė Donato Norušio „Šeima“.
Kaip teigia architektas A.Ambrasas, šių objektų problema buvo ne tiek jų meninė vertė ar idėja, tačiau ne visiškai teisingas santykis su pačiu tiltu.
„Architektūrinis objektas žmones veikia visiškai kitaip nei meno kūrinys, todėl čia svarbu išlaikyti santykį, proporcijas bei mastelį. Ir tai yra objektyvus mastas – jokios ideologijos ar interpretacijų. Štai kodėl ant pjedestalo statyti galima ne bet ką, o tik tai, kas natūraliai tiek savo dydžiu, tiek medžiagiškumu įsilieja į šio objekto visumą“, – teigia „Žaliojo tilto ženklų“ autorius.
Nelikus sovietinių skulptūrų, 2014 metais A.Ambraso sugalvotas projektas – metalinės konstrukcijos – išlaikė būtinas šiam tiltui proporcijas, todėl, pasak jo, šią pabrėžtinai dalykišką plieninę konstrukciją, visų pirma, derėtų vertinti kaip tilto architektūrinio vientisumo bei jo savigarbos atstatymą.
Aš net nevadinčiau to menine instaliacijai, tai tiesiog mažosios architektūros elementas.
„Šis darbas – tai architektūrinio kanono išlaikymas, elementarių taisyklių paisymas. Man ne tiek svarbu, kas pastatyta ant tilto pilonų, svarbiausia, kad jam sugrąžinta visuma. Šios metalinės konstrukcijos – tai tik viena iš dekoratyvinių detalių, kaip atramos ar turėklai. Aš net nevadinčiau to menine instaliacijai, tai tiesiog mažosios architektūros elementas“, – teigia architektas.
Paklaustas, kaip galima būtų interpretuoti šį darbą, architektas atsakė, jog visos interpretacijos galimos, nes tai – ne ideologizuota, o abstrakti konstrukcija, išlaisvinanti vaizduotę ir suteikianti minčių apmąstymams.
A.Ambrasas viliasi, kad ir ateityje atsiras menininkų, kurie sukurs savitų ir prasmingų kūrinių ant šio tilto, tačiau jo svarbiausia užduotis – išsaugoti kompozicinę šio objekto vienovę.
Pasak „Žaliojo tilto ženklų“ autoriaus, visos keturios ant tilto esančios metalinės konstrukcijos jau baigtos montuoti. Taip pat šis darbas atiduotas Vilniaus savivaldybės žinion. Kiek laiko jos stovės ant tilto, pašnekovas negalėjo pasakyti.
