Fiksuodamas J. Bobrovskio kūrinių ir gyvenimo topografiją, šiandieninius tų vietų pavidalus, A. Valiauga kuria konceptualią dokumentiką, vedžiojančią mus J. Bobrovskio keliais Lietuvoje, Kaliningrado srityje, Vokietijoje.
J.Bobrovskis yra kartą sakęs: „Mano tema yra vokiečiai ir Europos Rytai. Nes aš užaugau šalia Nemuno upės, kur lenkai, rusai ir lietuviai gyveno kartu (...). Aš norėjau aprašyti tą kraštovaizdį ir ten gyvenusiuosius, papasakoti savo kraštiečiams tai, ko jie nežino. Jie nieko nežino apie savo Rytų kaimynus. Jie ir šiandien vis dar nežino.“ J. Bobrovskio literatūrinio palikimo ir A. Valiaugos konceptualios dokumentinės fotografijos jungtis sukuria paveikią atminties formą, kuri aktualizuoja visos Europos istoriją ir skatina apmąstyti jos dabartį ir, ypač, ateitį.
Paroda Leipcigo galerijoje „Hier+Jietzt“ atidaroma kovo 17 d.
A.Valiaugai visada svarbi ir fotografuojamų žmonių subjektyvi jausena, ir jo paties asmeninis santykis su atvaizduose fragmentiškai įamžinamu gyvenimu.
Prisiminimų peizažai
Arturo Valiaugos kūryba iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti racionali, o kiekviena fotografija – kruopščiai apgalvota: visi autoriaus įgyvendinti kūrybiniai projektai turi konkrečią temą ir aiškiai artikuliuotą vaizdinę kalbą. Fotografo darbuose lengva įžvelgti šiuolaikinėje fotografijojedažnus klausimus apie žmogaus santykį su aplinka ir savo paties tapatybe. Tačiau A.Valiauga atsakymų į šiuos klausimus ieško ne vien šiandienos socialinėse, kultūrinėse ar politinėse aplinkybėse ar istorinėje atmintyje, nors šiuos kontekstus apibūdinantiems ženklams jo žvilgsnis yra ypač jautrus. Šalia dabarties sociokultūrinių procesų ar istorinės praeities tyrinėjimo A.Valiaugai visada svarbi ir fotografuojamų žmonių subjektyvi jausena, ir jo paties asmeninis santykis su atvaizduose fragmentiškai įamžinamu gyvenimu. Todėl šio autoriaus darbų interpretacijai intuicija ir emocinis jautrumas yra tiek pat svarbūs, kiek ir gebėjimas „perskaityti“ įvairius kultūrinius ženklus.
A.Valiaugos darbai pažadina nuojautą, kad žmogaus vieta pasaulyje nėra nusakoma geografinėmis koordinatėmis ir ribojama namų sienomis. Šio autoriaus fotografijose žmonės gali atrodyti svetimi ir gyvenantys lūkesčiais ar prisiminimaissavo pačių namuose („Tylusis identitetas“, 2005–2006) arba jaustis kaip namie irpilnutinai išgyventi esamojo laiko akimirką būdami kelyje („Tarp krantų“, 2008). Asmeniniai prisiminimai, istorinė praeitis, su pastarąją siejantys kultūriniai ir etniniai ryšiai A. Valiaugos fotografijose išryškėja kaip svarbiausi žmogaus tapatybės ir tą tapatybę formuojančių aplinkybių kontūrai.
Tačiau šie kontūrai darosi sunkiai apčiuopiami ir atvaizduojami, kai fotografija pasakoja ne apie dabarties sociokultūrinius procesus, o apie istoriją ir praeitin tolstančius žmonių gyvenimus. Kaip parodyti įvykius, kurie jau senai baigėsi, bet gali būti svarbūs ir šiandien? Kaip fotografijomis pasakoti apie vietoves, ne tiesiog dokumentuojant teritorijas, bet parodant jas kaip prisiminimų paženklintą kraštovaizdį, kuris buvo kažkieno gimtinė ir namai? Ar įmanoma dabar, pasikeitus istorinėms aplinkybėms, pačiam kraštovaizdžiui ir jame gyvenantiems žmonėms išsaugoti ar iš naujo sukurti istorinę atmintį ir prisiminimus apie tą istoriją išgyvenusį konkretų asmenį?
Poetinis peizažas
Ieškodamas atsakymų į tokius klausimus A. Valiauga suformavo savitą fotografijos „žanrą“, kurį pats apibūdina kaip „poetinį peizažą“. Jo koncepcija išryškėjo fotografijų serijoje „Ilgesio žemė“ (2013), skirtoje Kristijonui Donelaičiui.Šio ciklo fotografijų melancholiška „poezija“, ko gero, gimsta iš vilties, kad kintant gyvenimo aplinkybėms, keičiantis kartoms istorinė atmintis išlieka gyva ir nepraranda savo žmogiškojo turinio, – vilties, kuria nepasitikime, bet vistiek neprarandame.
„Poetinio peizažo“ žanrą A. Valiauga pasitelkia irnaujajame savo cikle „J. Bobrovskio Lietuva: abipus Nemuno, tarp Rytų ir Vakarų“, kurį įkvėpė vokiečių rašytojo JohanesoBobrovskiogyvenimas ir kūrybinis palikimas. Ši fotografijų serija skatina atsigręžti į XX a. pirmąją pusę, Antrojo pasaulinio karo laiką ir pokarį. Fotografijose, kaip ir rašytojo biografijoje, istorijos ženklai nuolat persipina su užuominomis apie dramatiškas asmenines, žmogiškas istorijas.Istorinių lūžių ir jų realijų perpratimas, bandymai įsivaizduoti juos išgyvenusio žmogaus patirtį, užčiuopti J. Bobrovskio kūrinių sąsajas su daugiakultūriu jo gyvenimo kontekstu – visa tai yra nematomas „poetinio peizažo“ turinys, kuris jį skiria nuo sentimentalios gamtovaizdžio fotografijos.
Šį žiūrovo žinių, asmeninės patirties ir vaizduotėspajungimą provokuoja pati fotografijų estetika. Keliaudamas po vietas, kuriose gyveno ir kūrė J. Bobrovskis, A. Valiauga jas įamžino kaip prieblandoje ar migloje skendinčius peizažus, taip jas atitolindamas nuo šiandienos ir palikdamas erdvės praeities įvykių ar subjektyvių išgyvenimų prisiminimams. Net ir tose fotografijose, kuriose į peizažą įsiterpia žmogaus veiklos pėdsakai, akcentai susikeičia vietomis. Ideologiniai ženklai, dramatiškos XX a. istorijos atšvaitai ar tiesiog kasdienio gyvenimo detalės, menančios praėjusius dešimtmečius, yra tik savotiški inkliuzaineapibrėžtoje „poetinio peizažo“erdvėje. Jie kontrastuodami dar labiau išryškina svarbiausią fotografijų turinį – pasakojimą apie vieno kūrėjo biografijoje įsikūnijusią XX a. Europos istoriją, pasakojimą, kuriame svarbiausi ne patys praeities įvykiai, bet šiandieninis mūsų gebėjimas atrasti asmenišką santykį su dar nesena istorija.
Galbūt dėl to, kad fotografijose pasakojama istorija dar „gyva“, prisimenama dabarties kartų, jai perteikti neužtenka vien laisvų asociacijų tarp praeities įvykių ir kraštovaizdžio. „Poetinį peizažą“ naujausiame savo darbe A. Valiauga papildo labai konkrečiomis nuorodomis į J. Bobrovskio gyvenimą. Asmeniniai rašytojo daiktai – rašomoji mašinėlė, kepurė, švarkas ir kt. – tai tarsi jo išgyvenimų ir kūrybos „daiktiniai įrodymai“. Fotografijoms, kurios negali tiesiogiai fiksuoti pasakojamos istorijos, jie sugrąžina autentiškumo pojūtį, leidžia patikėti, kad atvaizduose, nors ir per laiko atstumą, regime apčiuopiamus, tikrus J. Bobrovskio dramatiško gyvenimo ir patirties pėdsakus. Be to, asmeninių daiktų fotografijos leidžia ypač aiškiai pajusti tai, apie ką iš esmės byloja kiekviena nuotrauka, – laiko tėkmę, kaitą ir, galų gale, praradimą. Matydami J. Bobrovskio asmeninius daiktus, drabužius tuo pat metu neišvengiamai pajuntame ir jų savininko nebūtį, pasibaigusio gyvenimo paliktą tuštumą, prisiminimus visada lydintį ilgesį. Kaip tik šie jausmai leidžia įsitikinti, kad J. Bobrovskio biografija ir ją lėmusios istorinės aplinkybės turi atgarsį šiandienos žmonių atmintyje.
Skirtingos vaizdinės kalbos formos
Šį žmogiškąjį istorijos aspektą pabrėžia ir seriją papildantys portretai. Iš fotografijų žvelgia žmonės, šiandien gyvenantys ten, kur kažkada savo vaikystę ir jaunystės vasaras leido J. Bobrovskis. A. Valiauga įamžinoant Nemuno ir Jūros krantų įsikūrusio Vilkyškių kaimo ir aplinkinių vietovių gyventojus, kurių portretai yra tarsi žmogiškasis istorijos „veidas“. Jie primena, kad istorija yra ne knygose aprašytų faktų grandinė, bet, visų pirma, – tikri žmonių gyvenimai. Šalia nebūtin tolstančią praeitį primenančių ištuštėjusių peizažų matomi šiandienos žmonių veidai taip pat byloja apie gyvenimo tęstinumą, tampa akstinu palyginti ankstesnių ir dabarties kartų patirtis.
Europos istorijos lūžius ir jų dramatiškus atgarsius J. Bobrovskio biografijoje A. Valiauga bando apibendrinti kurdamas simbolinę prasmę turinčius natiurmortus, pavyzdžiui, studijoje fotografuodamas sudegusią knygą ar anglių pilną kareivišką šalmą. Šios fotografijos – tai dar vienas būdaspažvelgti į istoriją, ne pasikliaujant efemeriškomis nuojautomis ar dėliojant konkrečius rašytojo biografijos faktus, bet apmąstant istorinių kataklizmų fone prabėgusio vieno žmogaus gyvenimo prasmę, kuri gali išlikti aktuali ir šiandien.
Nors A. Valiaugos fotografijos atskleidžia keletą skirtingų istorijos ir atminties aspektų, tačiau nei vieno jų negali fiksuoti tiesiogiai. Tikriausiai dėl to autorius ir renkasi skirtingas vaizdinės kalbos formas, kurios padeda kurti daugialypį pasakojimą. Šio pasakojimo perpratimo raktu galėtų tapti Vokietijoje veikiančios J. Bobrovskio draugijos pirmininkoprofesoriaus Klauso Völkerio fotografija, kurioje jis rankose laiko paties J. Bobrovskio nuotrauką, o K. Völkerio namų interjeras labai panašus į senoje fotografijoje įamžintą rašytojo kambarį. Ši „dviguba” fotografija vizualizuoja svaigų balansavimą tarp to, kas išgyventa iš tikrųjų, ir to, kas „prisimenama“ tik iš fotografijų, tarp istorinės atminties ir šiandienos tikrovės. Šia prasme A. Valiaugos abipus Nemuno įamžinti peizažai primena menamus atminties klodus, kuriuose praeities vaizdiniai ne tik išsaugomi, bet ir nuolat, vis iš naujo perkuriami.
