Menotyrininko dr. Tomo Pabedinsko teigimu, keliaudamas po vietas, kuriose gyveno ir kūrė J. Bobrovskis, A.Valiauga jas įamžino kaip prieblandoje ar migloje skendinčius peizažus, taip jas atitolindamas nuo šiandienos ir palikdamas erdvės praeities įvykių ar subjektyvių išgyvenimų prisiminimams.
Net ir tose fotografijose, kuriose į peizažą įsiterpia žmogaus veiklos pėdsakai, akcentai susikeičia vietomis. Ideologiniai ženklai, dramatiškos XX a. istorijos atšvaitai ar tiesiog kasdienio gyvenimo detalės, menančios praėjusius dešimtmečius, yra tik savotiški inkliuzai neapibrėžtoje „poetinio peizažo“ erdvėje. Jie kontrastuodami dar labiau išryškina svarbiausią fotografijų turinį – pasakojimą apie vieno kūrėjo biografijoje įsikūnijusią XX a. Europos istoriją, pasakojimą, kuriame svarbiausi ne patys praeities įvykiai, bet šiandieninis mūsų gebėjimas atrasti asmenišką santykį su dar nesena istorija.
Vienoje iš savo kalbų J.Bobrovskis sakė: „Mano tema yra vokiečiai ir Europos Rytai, nes aš užaugau šalia Nemuno upės, kur lenkai, rusai ir lietuviai gyveno kartu (...). Aš norėjau aprašyti tą kraštovaizdį ir ten gyvenusius, papasakoti savo kraštiečiams tai, ko jie nežino. Jie nieko nežino apie savo Rytų kaimynus. Jie vis dar nežino šiandien“. Kaip puikus Rytprūsių istorijos, literatūros žinovas, J. Bobrovskis įženklino baltišką pasaulėjautą, pagrįstą jo paties biografija, skaudžia karo patirtimi, tremtimi Sovietų Sąjungos lageryje, kaltės jausmu dėl karo padarinių, holokausto.
Kad suprastum, kaip gera dešiniajame Nemuno krante, tereikia Luizos tiltu pereiti į kairįjį, pasivaikščioti Sovetsko gatvėmis, Nemane iš Pergalės gatvės duobėtu, Ragainės pilies plytų duženomis užpiltu taku nusileisti prie upės. Akivaizdu, kaip grėsmingai Nemunas vis dar brėžia ribą tarp skirtingų tikrovių, dalydamas jas į svetimą ir savą, ir kokia aktuali yra J. Bobrowskio gyvenimo patirtis bei kūryba dabar: „...šiandien su širdgėla metam pliauskas į svetimus ugniakurus“ („Sarmatijos metas“) – sako parodos autorius.
Šiandien itin aktualaus J. Bobrovskio literatūrinio palikimo ir konceptualios dokumentinės fotografijos jungtis tampa atminties forma, aktualizuojančia visos Europos istoriją ir dabartį.
Projektą įgyvendino VšĮ „Kultūros meniu“, parėmė Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, projekto partneris – Lietuvos kultūros institutas.
