Fotografas čia pristato tris temas, kurios tiesiogiai susijusios su darbo tema. Pirmojoje „Dirbame. Esame“ jis fiksuoja skirtingiausių profesijų Lietuvos žmones jų pačių darbo aplinkoje. Antra tema – „Aistra gyventi“ – pasakoja apie savo laisvalaikį įvairiems hobiams ar idėjoms atidavusius entuziastus. O trečiojoje dalyje, pavadintoje „Pasaulis nėra didelis“, A.Baltėnas pasakoja apie lietuvius išeivius, po 1990-ųjų metų savo gyvenimą pradėjusius kurti Niujorke, Paryžiuje ir Berlyne. Pats autorius šią parodą apibendrina trumpai – tai veiklios Lietuvos portretas.
– Arūnai, pokalbį norėčiau pradėti iš toliau. Jūsų kūrybinėje biografijoje, rodos, yra du gyvenimai. Pirmasis – tai Baltėnas, kuris iki praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigos fotografavo miestus bei jų erdves, menininkų dirbtuves, tačiau labai sąmoningai vengdamas žmonių. Ir antrasis, prasidėjęs pačioje XX a. pabaigoje, kai jūs atsigręžėte į kaimą ir būtent čia jūsų fotografijoje pasirodė žmonės. Dabar štai jau beveik ketvirtį amžiaus jus galima vadinti humanistinės fotografijos tradicijos tęsėju. Kaip pats aiškinate, kodėl įvyko šis posūkis?
– Esu drovus žmogus ir iki tam tikro laiko nemokėjau prieiti prie žmonių, todėl negalėjau jų ir fotografuoti. Tiesa, pasitaikydavo situacijų, kai tekdavo fotografuoti žmones, bet tai buvo labiau iš reikalo, nei laisva valia. Štai kodėl visi ankstyvieji mano darbai buvo skirti tam, ką žmonės sukūrė: miestams, dailininkų dirbtuvėms, gyvenamosios aplinkos interjerams ar muziejiniams eksponatams. Visa tai daug pasakoja apie žmogų, nors jo paties kadre ir neišvystame. Plačiąja prasme, galima sakyti, tuomet mane domino kultūra kaip liudijimas apie žmogų, jo vaizduotę ir gebėjimą kurti. Tai žmogaus pėdsakai, įspausti mūsų kasdienybėje.
Tačiau metams bėgant, atsiradus daugiau drąsos, aš priėjau ir prie paties žmogaus. Tai išties labai keista, juk fotografui, rodos, turėtų būti įgimtas komunikabilumas, lengvas santykio užmezgimas, paprastas bendravimas. Vis dėlto, yra ir tokių, kurie niekados nesiima fotografuoti žmonių – jiems tai tiesiog svetima prigimčiai. O man šis lūžis įvyko, gal ir kiek pavėluotai, bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada.
Pirmieji mano darbai buvo susiję su etnografiniais kaimais, senaisiais jų gyventojais bei amatais. Vėliau vis nauju aspektu, nauju rakursu ar tema aš vis bandžiau prieiti prie portretinės fotografijos. Šie darbai pamažu išaugo į dokumentinio archyvo kūrimą apie mūsų laiko žmones, jų darbus, pomėgius, tradicijas. Tačiau viso šio ciklo centre – žmogus ir jo gyvenimas.
– Ar dabar dar „išlenda“ tas „senasis Baltėnas“, kurį traukia ne žmogaus, bet miestovaizdžio ar interjero fotografija?
– Tiesą sakant, labai retai. Kai sugalvoju kokią svarbią sau temą ir imu dėmesį kreipti į žmones, tuomet nebelieka laiko kitiems darbams. Žinoma, turiu planų ir idėjų, kokius miestus norėčiau aplankyti ir juose pafotografuoti. Gal kažkada tai pavyks įgyvendinti. Tačiau tai niekaip nesikerta su tuo, ką darau dabar. Tai tiesiog kitas žanras, kita tema ir kitoks priėjimas prie pasaulio pažinimo.
Vis dėlto, pripažįstu, kad mano prioritetinės temos šiuo metu yra žmogaus fotografija. Ir nebūtinai vien portretas. Žmogus ir jo darbas, kasdienė veikla, tai, kam jis skiria savo laiką, – tai labai daug pasako apie jį patį, jo pasaulėžiūrą, dvasią, nuostatas. Juk žmogus yra ne tik tai, ką jis mąsto ar jaučia, bet ir tai, ką dirba.
– Etnografiniuose cikluose į akis krinta tai, kad nuotraukose dominuoja du vienas kitą papildantys pasakojimai – tai žmogus ir jo aplinka. Žinoma, jų atskyrimas yra labai sąlyginis dalykas, nes žmogus ir kuria tą aplinką, o aplinka veikia jį patį. Tačiau čia kalbu apie jūsų paties fotografinį matymą ir pasirinkimą fotografuoti būtent taip, kaip atskleidėte cikle „Namų tyloje“. Įdomu, ką pats sau čia atradote?
– Žinoma, žmogaus ir jo aplinka – viena esminių dominančių. Nemaža dalis mano sutiktų pašnekovų visą gyvenimą pragyveno tuose pačiuose namuose, tame ūkyje ar kaime. Jie visiškai suaugę su savo aplinka, kurią pažįsta nuo vaikystės. Visa buitis yra jų rankų išglostyta, slenkstis jų kojų nugludintas... Kaip man tai gražu... Be didelių turtų žmogus gali sukurti labai jaukią, estetišką aplinką, kurioje viskas turi savo vietą. Daugelyje nuotraukų, rodos, tie namai ir jų interjerai – tai scenografija iš paveikslo. Be abejo, didelę reikšmę čia suvaidina šviesa, kuri šiai buičiai suteikia gylio, jausmo.
Be didelių turtų žmogus gali sukurti labai jaukią, estetišką aplinką, kurioje viskas turi savo vietą. Daugelyje nuotraukų, rodos, tie namai ir jų interjerai – tai scenografija iš paveikslo.
Tačiau dabar mes gyvename visiškai kitame laike. Jauni žmonės žymiai mažiau prisiriša prie savo aplinkos, miestų ir net šalių. Štai kodėl jie vis mažiau dėmesio skiria savo asmeninės erdvės kūrimui, tampa klajūnais, kurių namai – visas pasaulis. Tai absoliučiai kitoks gyvenimo būdas nei tų Dzūkijos ar Žemaitijos močiučių ir diedukų. Jokiu būdu nenoriu romantizuoti vienų ir niekinti kitų. Tiesiog šiandien sėslus gyvenimas jau nebėra jokia norma ar būtinybė. Jaunimas mato galimybę gyventi absoliučiai kitaip ir jiems aplinka reiškia visai ką kita, nei reiškė, tarkime, mano fotografijų serijos „Namų tyloj“ herojams. Kaimo žmogus savo mažame ūkyje yra lyg didžiuliame pasaulyje, kuriame jam nieko netrūksta ir jis čia yra laimingas. Jis gyvena pilnavertį gyvenimą, kupiną išminties, pasaulio ir savęs pažinimo, meilės aplinkai, žmonėms ir Dievui.
Dabartiniam žmogui jo aplinka – tai visas pasaulis, kuriame jis taip pat jaučiasi saugiai, pilnavertiškai, nes yra atviras pokyčiams, kitoniškumo pažinimui. Tai jam nekelia jokios baimės, priešingai, jis laisvas kurti, dirbti bet kur, nes pasaulis yra jo dalis, o jis – dalis pasaulio.
Tad tenka pripažinti, kad santykis su gyvenama aplinka per pastaruosius keliasdešimt metų labai pasikeitė, tačiau man gražūs yra abu pasirinkimai, nes už kiekvieno jų slypi konkretus žmogus ir jo asmeninė istorija.
– Labai panašiu keliu pastaraisiais metais ėjo ir fotografas Tadas Kazakevičius, fotografuodamas besikeičiantį kaimą, jo gyventojus, ištuštėjusias sodybas. Savo ciklą jis taip ir pavadino – „Tai, ko nebebus“, akcentuodamas lūžinį laikotarpį, tradicijų ir pasaulėžiūrų pokyčius. Ar sutiktumėte, kad šitoks kaimas ir gyvensena skaičiuoja paskutines dienas?
– „Tai, ko nebebus“ – labai abstraktus teiginys, kuris tinka nusakyti bet kam, nes ilgainiui visko kas yra nebeliks, nes viskas keičiasi. Tadas ėjo panašiais keliais, bet akcentavo kiek kitus dalykus. Tai tiesiog skirtingi požiūriai į labai panašią temą.
Aš sakyčiau, kad daugelis dalykų, kurie tebeegzistuoja šiandienos Lietuvos kaime pergyvens ir tai, kas mums šiandien yra nauja, šiuolaikiška ir įprasta. Nebejoju, kad provincijoje išliks vietų, kur žmonės gyvens paprastai ar skurdžiai. Vargšų visuomet bus tarp mūsų. Tai liudija ir pastaraisiais metais tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje išleistos fotografijų knygos, kuriose taip pat galima išvysti panašius vaizdus iš provincijų. Toks gyvenimas egzistuoja dabar ekonomiškai gerokai toliau už mus pažengusiuose kraštuose. Todėl, man rodos, žymiai svarbiau gilintis į tai, kaip žmogus gyvena, o ne akcentuoti vienaip ar kitaip besikeičiančią jo aplinką.
Be abejo, šiandienos Lietuvos kaime akis bado kroksai, plastikiniai langai ir kiti šio laikmečio ženklai, rodos, visiškai nederantys šiai aplinkai. Bet aš dėl to nesuku galvos – juk toks ir yra mūsų laikas, toks gyvenimas. Negali jo pakeisti fotografija.
Nuotraukomis aš siekiu kurti šviesos, estetikos, šilumos kupina pasaulį.
Štai mano nuotrauka iš Lynežerio, kur trys moterys žegnojasi prieš imdamos kirsti rugius pjautuvais. Rodos, tokia scena galėjo vykti ir prieš šimtą, ir prieš penkiasdešimt metų, tačiau tai vyksta ir dabar. Ir tik krepšinio lenta tolumoje yra akivaizdus ženklas, kad tai nufotografuota dabarties laikais. Ir aš nenoriu fotografijoje imituoti praėjusio laiko ar slėpti dalykus, kurie man nepatinka. Šioje konkrečioje fotografijoje aš tiesiog fiksuoju darbą, kuris iki šiol dirbamas XXI amžiuje taip, lyg būtų XIX amžius. Ir būtent šis niuansas man ir yra įdomiausias. Tai ne teatras, o tikrovė. Ir nors kartais šio laiko ženklai, tokie kaip kroksai ar mobilieji telefonai ir erzina kaip svetimkūniai, bet aš priimu kaip yra ir nebandau režisuoti ar pataisyti pasaulio. Mane domina ši diena tokia, kokia ji ir yra.
Nuotraukomis aš siekiu kurti šviesos, estetikos, šilumos kupiną pasaulį. Man svarbu, kad iš vaizdo sklistų jausmingumas ir pozityvumas. Žinoma, specialiai to nedemonstruoju, tačiau ir nebandau užglaistyti ar paslėpti. Net liūdesį aš noriu rodyti ne kaip beviltiškumą, o kaip galimybę. Savo fotografijomis aš teigiu gyvenimo džiaugsmą. Kažkam gal tai gali pasirodyti banalu ir lėkšta, tačiau tokia yra mano tiesa ir kitaip pasakoti aš ne tik kad nenoriu, bet ir negaliu.
– Pastarųjų dvidešimties metų fotografijų ciklus įvardijate kaip subjektyvų archyvą, kurio tikslas – perduoti kuo išsamesnį mūsų gyvenimo liudijimą ateičiai. Stebina tai, kad čia dažnai atsisakote menininko ambicijų ir lyg metraštį fiksuojate laikmečio ženklus, kurie atsispindi žmogaus kasdienybėje. Kas nulėmė būtent tokį santykį su tuo, ką pats darote?
– Aš niekados ir neturėjau menininko ambicijų, visuomet dirbau kaip muziejininkas, archyvų kūrėjas. Fotografijoje menininko užduotis yra atrasti naują fotografinę kalbą, estetiką, atskleisti visiškai naują požiūrį į šviesą, spalvą ir panašiai. Ir tokių žmonių esama ir jie visiškai legaliai vadina save fotomenininkais.
Tuo tarpu aš naudoju senas, tradicines fotografines priemones savajam laikui dokumentuoti. Iš esmės aš nieko naujo fotografijoje ir nesukuriu. Esu gyvenimo metraštininkas – pasakoju paprastai ir neapsimetinėju tuo, kuo nesu.
Visą savo dėmesį skiriu dokumentiniam fiksavimui to, kas yra šiandien. Žinoma, tai subjektyvus žvilgsnis, nes pats renkuosi siužetus, kuriuos fotografuoju. Tačiau dirbu labai nuosekliai formuluodamas temą ir tai man padeda nesiblaškyti. Darbai ir šventės, amatai ir tradicijos, hobiai ir papročiai – tai pastarosios temos, kurios ir sudaro šios kolekcijos ateičiai pagrindą. Ir čia ne tiek svarbu ar siužetas vyksta kaime, ar mieste, svarbu kuo išsamiau atskleisti pačią temą ir parodyti autentišką dabarties gyvenimą.
Įdomu ir tai, kad pavienės nuotraukos gali būti mažai reikšmingos, tačiau kaip ciklo dalis – jos nepakeičiamos. Serija – tai vientisas pasakojimas, kuriame visos nuotraukos yra tarpusavyje labai susijusios. Ištrauktos iš konteksto jos gali tapti bevertėmis, bet išimk iš apsakymo vieną pastraipą ir kūrinys gali sugriūti. Štai kodėl į serijas aš žiūriu ne kaip į gražių fotografijų rinkinius, bet kaip į pasakojimo elementus.
– Žinoma Amerikos fotografė Diana Arbus yra sakiusi, kad fotografija jai tapo leidimu eiti ten, kur ji norėjo, ir daryti tai, ką norėjo daryti. Šia prasme ir jums fotoaparatas tampa priemone, atidarančia duris į pačius įvairiausius, spalvingiausius gyvenimus?
– Taip, fotoaparatas – tai, visų pirma, leidimas kreiptis į žmogų. O kokią kitą priežastį aš galėčiau sugalvoti, kad man nepažįstamas žmogus atidarytų namų ar darbo duris, pasikviestų į vidų, skirtų savo brangų laiką, imtų pasakoti savo istoriją ir dar sutiktų fotografuotis? Stebėtina, bet tai tikrai veikia.
Viena naujausių mano serijų, kuri eksponuojama ir šioje parodoje yra apie išeivius iš Lietuvos dirbančius Niujorke, Paryžiuje bei Berlyne. Visi jie labai daug pasiekė savo srityse, iš esmės, atsidūrę svetimame krašte ir pradėję kurti gyvenimus naujoje, jiems nežinomoje vietoje. Tai be galo kūrybingi ir profesionalūs savo sričių specialistai, kurių laikas itin brangus ir skaičiuojamas minutėmis. Tačiau ir jie mielai priėmė mano kvietimą susitikti, pasikalbėti ir būti nufotografuotiems. Šia prasme mano darbas kažkuo panašus į žurnalisto.
– Šioje parodoje pateikiate tris ciklus, kuriuose nagrinėjate darbo temą. Beje, viena pirmųjų serijų šia tema buvo ciklas „Meistrai“, kuriame fiksavote senųjų, daugiausia kaimiškų amatų puoselėtojus. Tad man įdomu, ką atradote darbo temoje, kad šitiek metų jos nepaleidžiate?
– Į senųjų amatų meistrus atkreipiau dėmesį maždaug prieš dvidešimt metų, nes tuo metu man pačiam tai vis dar buvo tam tikra egzotika, vizualiai patraukli tema. Dabar į darbą žiūriu gerokai kasdieniškiau ir paprasčiau. Nesiekiu vizualaus efekto, neieškau išskirtinių ar nematytų profesijų. Man įdomu beveik viskas – tai tam tikras profesijų ir hobių katalogas. Pasakojimas apie tai, kam žmonės skiria savo gyvenimus.
Tačiau net ir kasdienės, įprastos profesijos ir darbai man yra egzotika, nes, eidamas į šių žmonių darbo vietas, aš paprastai susiduriu su man nematyta, nepažįstama aplinka, daiktais bei instrumentais. Ir tai be galo įdomu. Savo turiniu šis ciklas nelabai kuo ir skiriasi nuo senųjų amatų meistrų. Tad iš esmės tai viena ir ta pati serija.
Mane stebina ir džiugina žmonių atidavimas savo veiklai ir nesvarbu ar tai jų darbas, ar tiesiog hobis. Su kokiu entuziazmu, aistra jie kalba apie tai, ką veikia... Tai didžiulis įkvėpimas. Jų požiūris tik patvirtina, kaip yra svarbu žmogui būti savo vietoje ir daryti tai, kas jam teikia prasmę.
– Susipažinote ir fotografavote daugiau nei kelis šimtus įvairių profesijų atstovų. Kurios veiklos jums pačiam paliko didžiausią įspūdį?
– Pavyzdžiui mikrochirurgas, kurio darbo išmanymas ir subtilūs rezultatai tiesiog man atėmė žadą klausantis jo pasakojimo apie savo darbą. Jis padeda tiems, kuriems jau niekas nebegali padėti.
Arba radikaliai kitokia profesija – morgo sanitaras. Rodos, tokių darbų išvis neturėtų būti, nes jie sunkiai suderinami su gyvenimu, tiesa? Nepaisant to, šiam darbu vis dar reikalingi profesionalai, nes robotai to dar nedaro. Šis žmogus kasdien susiduria su mirusiųjų kūnais ir juos preparuoja. Kaip galima tai ištverti? Bet, kaip jis pats pasakojo, šį darbą dirbo jo mama ir nuo vaikystės jam buvo visiškai normalu po mokyklos užsukti pas mamą į morgą, nusimesti kuprinę, pasiimti slides ir lėkti čiuožinėti nuo kalnų. Suaugęs jis natūraliai ir pats perėmė šią profesiją. Šį darbą dirba jau daug metų ir net nekelia klausimo, kad galėtų ar norėtų daryti kažką kita. Tai yra jo gyvenimas, kad ir kaip keistai tai atrodytų iš šono. Suprasdamas šio darbo būtinybę, jis atlieka jį taip, kaip kiti daro labiau įprastus darbus.
Šių darbų paskirtis yra ne tik žinia ateičiai apie mus, ką mes čia veikėme, tačiau kartu ir žinia mums patiems apie tuos begalinius kelius, kuriuos renkamės gyventi, būti, dirbti.
Atidžiai pažvelgus į šią seriją, galime suprasti, kad nėra negerbiamų profesijų, visos jos turi vietą po saulę. Tad šių darbų paskirtis yra ne tik žinia ateičiai apie mus, ką mes čia veikėme, tačiau kartu ir žinia mums patiems apie tuos begalinius kelius, kuriuos renkamės gyventi, būti, dirbti. Juk, kaip jau sakiau, kokie esame, labai daug priklauso ir nuo to, ką veikiame.
– Prakalbote apie darbą kaip žmogaus tapatybę kuriančią veiklą. Šia prasme ir parodos pavadinime „Darbai ir gyvenimai“ tartum nurodote, kad tai sunkiai atskiriami dalykai.
– Taip, tačiau pavadinimą galima interpretuoti ir kiek kitaip – žmogus yra daugiau nei tik jo darbas. Darbas ir gyvenimas – labai bendriniai, gal kiek banalūs, tačiau visiems suprantami žodžiai. Jie geriausiai apibendrina visa tai, ką šiuo ciklu ir norėjau priminti mums patiems ir parodyti ateities kartoms.
