Atnaujintoje ekspozicijoje – chronologiniai pertrūkiai ir dėmesys moterų kūrybai
Laima Kreivytė, viena atnaujintos NDG ekspozicijos kuratorių, teigė, jog proga prisidėti prie nacionalinės kolekcijos formavimo pasitaiko tik kartą gyvenime.
„Vienaip ar kitaip žiūrint, visi stengiasi kanonus griauti, bet kanonas neišvengiamai vis tiek formuojasi. Ir tai, ką atrenki, yra labai svarbu. Tai visiškai nereiškia, kad įmanoma sutalpinti visus gerus menininkus ar visus gerus kūrinius, bet tokios neįmanomos užduoties mes ir nesiekėme. Norėjome pabandyti pažvelgti į tuos laikotarpius truputį sudėtingiau – ne tik kaip į dailės istoriją, bet ir kaip į viso laikotarpio istoriją su visais kataklizmais, karais, Šaltuoju karu, įtampomis“, – spaudos konferencijoje sakė L.Kreivytė.
Jai antrino kuratorė Agnė Narušytė, teigusi, jog kuratorių komanda siekė, kad ekspozicijoje matytųsi ne tik naratyviniai virsmai, bet ir tai, kaip laikui bėgant keičiasi žvilgsnis bei suvokimas. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta, kad kiekvienas teminis skyrius („Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“) turi turėti savo kuratorių.
Kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė teigė, jog ekspozicijoje buvo siekta ardyti įprastą chronologinę tvarką: „Norėjome ją padaryti daugiau mažiau trūkinėjančią, įvesti į ekspoziciją kūrinių, kurie yra iš visai kito laikmečio, kad jie pasitarnautų kaip komentaras anoms idėjoms, prasmėms ir jas konvertuotų.
Kiekviena salė prasideda nuo refleksijos, atliekamos kažkokiu konkrečiu meno kūriniu. Tai yra susiję su abiejų šių parodų bandymu atlikti kirmgraužą – tai kvantinės fizikos terminas, kuris reiškia, kad egzistuoja dvi paralelinės laiko juostos, jos yra sulenktos kaip popieriaus lapas ir norint iš vienos juostos patekti į kitą, tiesiausias kelias yra kirmgrauža. Mes kuruojant ekspoziciją savotiškai atliekam kirmgraužos gestą“, – sakė J.Marcišauskytė-Jurašienė.
NDG direktorė bei ekspozicijos kuratorė Lolita Jablonskienė sakė, jog kiekvienoje salėje yra likę 3–8 darbai iš ankstesnės ekspozicijos, kiti kūriniai yra nauji: „Tai darome ne tam, kad nuverstume savo pačių kažkada darytą ekspoziciją, bet tam, kad suteiktume galimybę žiūrovams pamatyti kitus kūrinius, kurie galbūt buvo rodomi rečiau, tačiau turi estetinės ir pasakojamosios galios.“
Anot jos, rengiant atnaujintą ekspoziciją, kuratorių komandai buvo svarbu rodyti kūrinius taip, kad jie klostytųsi į įvairių pasakojimų pynes, o vienas iš svarbių aspektų, komponuojant ekspoziciją, buvo atidesnis žvilgsnis į moterų menininkių kūrybą.
Ekspozicijos architektūrą kartu su Petru Išora kūrusi Ona Lozuraitytė sakė: „Siekėme linijinį muziejinį pasakojimą pakeisti daugiau galerijiniu, studijiniu, archyviniu bei „salioniniu“ pasakojimais. Kitas principas, kuriuo vadovavomės – materialios, kūrybinės architektūrinės kalbos įprasminimas greta meno kūrinių. Grąžinome nemažai buvusių parodų erdvinių materialių elementų, juos komponuodami su kiekvienos salės naratyvais.“
„Saldus ateities prakaitas“: o kas toliau?
Eglė Mikalajūnė, kartu su L.Kreivyte, J.Marcišauskyte-Jurašiene, I.Mazūraite-Novickiene ir A.Narušyte, dirbusi prie parodos „Saldus ateities prakaitas“ kuravimo, pristatydama parodos koncepciją teigė, jog jei nuolatinė ekspozicija siūlo retrospektyvų žvilgsnį, tai didžiojoje NDG salėje įsikūrusi paroda kviečia pažvelgti į ateitį.
„Pastaruosius trisdešimt metų bent jau politinėje erdvėje buvo labai aišku, ką daryti: siekėme nepriklausomybės, narystės NATO, Europos Sąjungoje, euro įvedimo... O dabar esame situacijoje, kai didieji planai lyg ir įvykdyti, bet, kita vertus, situacija yra pakankamai trapi. <...> Daug dalykų verčia jaustis nesaugiai ir tokioje būsenoje žvilgsnis į ateitį tampa svarbus.“
Anot E.Mikalajūnės, parodos pavadinimą galima interpretuoti įvairiai. Kartais liejame prakaitą dėl ateities – tuomet prakaitas nurodo į tikslingą ateities kūrimą. „Tačiau žmonės ne visą laiką siekia formuoti ir kurti ateitį. Kartais daugiau bando ją nuspėti, užuosti, kuo ji kvepia“, – sakė E.Mikalajūnė.
Parodoje pristatoma Lietuvos dailė nuo 1980-ųjų metų. Nors dažniausiai kalbant apie šiuolaikinį Lietuvos meną atskaitos tašku laikomas Sąjūdžio metas, parodos kuratorės nutarė žvilgtelėti šiek tiek atgalios ir paklausti, kaip menininkai jautėsi ir mąstė dar prieš drastiškus pokyčius.
E.Mikalajūnė atkreipė dėmesį į koncentrinę parodos schemą – kuo arčiau ekspozicijos centro judėsite, tuo labiau į ateitį nusikelsite. Tuo pačiu, nors parodoje galima išskirti didžiąsias temas – biopolitika, valstybės ir bendruomenės procesai, žmogaus santykis su gamta – jos ekspozicijoje nėra griežtai suskirstytos ir, anot E.Mikalajūnės, pamažu persilieja viena į kitą.
Parodoje „Saldus ateities prakaitas“ pristatoma 70 šalies menininkų kūryba. Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 1 d.
