Kauno bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė teigė, jog šios temos ištakos sietinos su prieš keletą metų prasidėjusia pabėgėlių krize Europoje bei audringomis reakcijomis į ją: „Bienalės valdyba nusprendė, kad būtų prasminga pasišnekėti apie du kelionių tipus. Vienas – privilegijuotas, kuomet renkiesi pats keliauti į Tailandą ar Balį atostogoms. Kitos kelionės būna priverstinės – kuomet turi bėgti nuo ekonominių ar kitokių negandų.“
Šiemet bienalė nusprendė įgyvendinti bendrakuratorystės principą – iš daugiau nei dvidešimties paraiškų buvo atrinkti penki kuratoriai, drauge formavę bienalės programą: Elisabeth Del Prete, Daniel Milnes, Lýdia Pribišová, Neringa Stoškutė, Alessandra Troncone.
„Atrinkus penkis kuratorius išsiskaidė trys kelionių segmentai. Pirmasis segmentas – Kauno kaip miesto istorija ir Kauno kaip miesto virsmas. Turbūt visiems labai matoma, kad su „Kaunas 2022“ titulu Kaunas be galo keičiasi, keičiasi jo veidas, keičiasi miestiečių požiūris į savo miestą ir pasitikėjimas juo. <...> Antrasis segmentas buvo daugiau mažiau filosofinis, nes kelionė yra visas mūsų gyvenimas nuo vaikystės iki mirties. Paskutinis segmentas buvo kelionė globaliąja, politine prasme, paliečiant šiek tiek ideologinius, istorinius aspektus“, – kalbėjo K.Žemaitytė.
Pasak jos, pagrindinėmis bienalės erdvėmis tapo Kauno geležinkelio stotis ir Kauno paveikslų galerija. Kūriniai taip pat eksponuojami Kauno autobusų stotyje, senosiose Kauno kapinėse, M.K. Čiurlionio muziejuje, Vytauto Didžiojo Karo muziejuje ir kt.
Bienalės atidarymas įvyko penktadienio vakarą – nuo Geležinkelio stoties visi susirinkusieji judėjo link Paveikslų galerijos, o šą kelionę lydėjo menininkų performansai bei pasirodymai. Atidarymą režisavo Gildas Aleksa.
„Družba“ ir autoservisu virtusi sinagoga
Penktadienį vykusioje ekskursijoje žiniasklaidai kuratoriai pristatė dalį bienalės erdvių bei kūrinių.
Į vieną pagrindinių bienalės lokacijų – Kauno paveikslų galeriją – lankytojai pateks ne per paradinį įėjimą, bet iš kiemo pusės. Tai, anot kuratorės Neringos Stoškutės, padeda naujai patirti daugeliui pažįstamą galerijos erdvę.
N.Stoškutė pasakojo, kad Kauno paveikslų galerijoje bienalės metu bus eksponuojama 11 menininkų darbų. Ji kviečia atkreipti dėmesį į vokiečių menininkės Johannos Diehl fotoprojektą, kurio dėka galite sužinoti, jog jūsų lankoma kirpykla ar autoservisas yra įsikūrę buvusioje sinagogoje.
„Menininkė savo praktikoje nagrinėja architektūrą ir jos kismą, transformacijas. <...> Ji domėjosi įvairiais pastatais Kaune, kurie vienu metu turėjo tam tikrą funkciją telkti žmones – tai buvo bažnyčios, sinagogos, kino teatrai – bet dabar ta funkcija yra pakitusi“, - sakė kuratorė.
Lankytojų dėmesio turėtų sulaukti Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Družba“, kuriama nuo 2003 m. ir Lietuvoje eksponuojama pirmą kartą. Jos atspirties tašku tampa „Družbos“ naftotekis.
Viena projekto autorių, Nomeda Urbonienė, teigė: „Tai yra labai asmeniškas pasakojimas, keliaujant „Družbos“ atkarpa Lietuvoje, ir klausantis žmonių, kurie dalyvavo „Družbos“ statyme, įvairių jos funkcijų užtkrinime. 2003 m. tie žmonės turėjo perorganizuoti savo gyvenimą, kaip ir daugelis kitų profesijų, nes ta infrastruktūra buvo privatizuojama ir atsirado nauji operatoriai. Mes sutinkame tą pasakojimą su rusais, kurie „Družbą“ pastatė, su lietuviais, kurie bendradarbiauja „Družbą“ parceliuojant, ir su amerikiečiais, kurie ateina kaip nauji operatoriai.“
Nuo Lietuvos geležinkelių pervažų iki Zimbabvės
Priešais Kauno geležinkelio stoties įėjimą iškilusi ukrainiečių menininko Mykola Ridnyi instaliacija „Dingęs bagažas“ buvo sukurta autoriui susidomėjus Kauno žydų istorija ir sužinojus apie Ester Lurie – menininkę, kuri, patekusi į Kauno getą, 1941–1944 metais dokumentavo gyvenimą jame.
Pasakojama, kad savo piešinius, kuriuose užfiksavo nacių nusikaltimus, ji slėpė keramikiniuose puoduose, kuriuos užkasdavo po žeme. Nuo to atsispyręs M.Ridnyi sukūrė išdidintus indus, puodynes – pažvelgus pro jose padarytas akutes, lankytojai gali matyti E.Lurie piešinius.
Kauno geležinkelio stotyje, viename iš peronų, fotografas Artūras Morozovas pristato projektą apie geležinkelių pervažose dirbančius žmones.
„Tai labai reta profesija – tokių pervažų visoje Lietuvoje likę tik 15, darbuotojų – 30. Tai gana lėtas darbas, visą laiką sėdint vienoj vietoj, stebint horizontą ir atvažiuojant traukiniui išeinant parodyti, kad viskas gerai. Apkeliavau 8 pervažas, kalbėjau su žmonėm naktį ir dieną, nes yra ir naktinės pamainos. <...> Viską fotografavau skaidre, rodau fotogafijas per seną projektorių, kuris man irgi atrodo kaip koks geležinkelio mechanizmas“, – pasakojo A.Morozovas, pridūręs, kad per kelerius metus, vykstant vis intensyvesniems automatizacijos procesams, šių pervažų visiškai nebeliks.
Kitame perone savo kūrinį „Žalioji upė“ pristato Jungtinėje Karalystėje gyvenantis menininkas Tamu Nkiwane. Čia jis toliau plėtoja darbą, pernai pristatytą Londone, prestižinėje Zabludowicziaus kolekcijoje, kuri remia jaunus menininkus.
Kuratorė Elisabeth Del Prete teigė: „T.Nkiwane praėjusiais metais nukeliavo į Zimbabvę, iš kur jis ir yra kilęs, ir pirmą kartą susitiko savo senelį per 90-ąjį jo gimtadienį. Jo senelis buvo politinis aktyvistas siekiant Zimbabvės išvadavimo 7–8 deš.“
Pasak kuratorės, tai, kad menininkas nežinojo savo senelio istorijos, leidžia kalbėti apie istorinę amneziją ir klausimą, kaip dorotis su trauma – šios temos, anot E.Del Prete, aktualios ir Kaune. Kuratorė teigia, jog menininkas šiame darbe kliaujasi turgaus metofora, suteikiančia galimybe kalbėti apie derybas ir sandorius – ne verslo sferoje, bet kultūrinėje terpėje.
Lietuva Europoje
Per vizualiąją kultūrą steigiama minkštąja galia besidominti slovėnų menininkė Jasmina Cibic Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristato kūrinį „Klimato kaita“, nagrinėjantį politinę ir ideologinio klimato kaitą. Kaip teigia kuratorius Danielis Milnes, šiuo atveju menininkei ypač tiko Vytauto Didžiojo karo muziejus – pirmasis nacionalinis muziejus, įkurtas atgavus Nepriklausomybę, ir išgyvenęs ne vieną transformaciją.
„Šiandien muziejaus erdvė vėl atrodo taip, kaip 1937-aisiais, tačiau Lietuvoje vyraujanti politinė ideologija krypsta į Vakarus ir Europą. Y.Cibic buvo įdomu, kaip galima parodyti proeuropietišką Lietuvos poziciją erdvėje, kuri nurodo į nacionalinį identitetą, ir kelti klausimą, kaip valstybė nori kurti savireprezentaciją“, – sakė D.Milnes.
Anot kuratoriaus, menininkė nutarė atsigręžti į klasikinį Europos vaizdavimo modelį – moters figūrą, rankoje laikančią šventyklą. Tai, pasak D.Milnes, pasirinkta neatsitiktinai, mėginant į vyrų figūras orientuotame karo muziejuje ieškoti lyčių balanso, taip pat – kelti klausimą apie tai, kaip ir kiek šiame diskurse dominuoja vyriškas žvilgsnis. Menininkės kūrinį sudaro instaliacija ir perfomansas, kurio metu 14 Kauno menininkų kuria Europos eskizą, interpretuojant, kas šiandieniniame kontekste galėtų reprezentuoti Lietuvą ir jos nacionalinį identitetą bei atsidurti Europos delne vietoje šventyklos.
Ramybės parke menininkas Robertas Narkus įkūrė pavėsinę, pagamintą iš Vilniaus oro uosto nusileidimo tako šviesų. Kaip teigė E.Del Prete, šios šviesos priklauso Šiuolaikinio meno centrui Vilniuje. Iš jų R.Narkus sukūrė dvi skulptūras – vieną jų galima išvysti Kauno bienalėje, kitą – Šiuolaikinio meno centro Skulptūrų kieme.
Anot kuratorės, svarbu atkreipti dėmesį, jog pavėsinė įkurta parke, kuriame veikia kapinės, jungiančios skirtingų konfesijų žmones: „Robertas Narkus visada susilaiko nuo didelių pareiškimų. Jis nebūtinai kuria struktūrą, kuri sujungia bendruomenes, bet jį domina, kaip skirtingos bendruomenės gali sąveikauti per architektūrinę struktūrą“, – sakė E.Del Prete.
Kauno bienalė veiks iki rugsėjo 29 d.
