„Jis vienodai gerai valdė plunksną ir durklą“, – tęsė L.Varanavičienė ir pripažino, kad per visą laiką apie šį menininką žinojo tik tiek. Todėl kilo noras pristatyti šį legendinį kūrėją Lietuvos auditorijai ir užkabinti žmones, sudominti.
Šiam tikslui buvo pasirinkta išversti ir išleisti italų meno istoriko ir kritiko Constantino D’Orazio versiją – t. y. profesionalo parašytas, aprėpiamos apimties tekstas, papildytas žymiausių kūrinių reprodukcijomis.
Pristatyme dalyvavusi menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė įvardijo specifinį terminą: „Žmonės, kurie skleidžia tam tikros srities žinias, pavyzdžiui, istorijos, kultūros istorijos, supaprastindami, bet nesuprastindami, italai vadina divulgatore.“ Italijoje tai yra oficialus profesijos apibūdinimas, nusakantis D’Orazio kūrinio braižą.
Aleksandra Aleksandravičiūtė paminėjo ir kitą svarbią priežastį – būtent šioje knygoje yra paminėta naujų, įdomių faktų. Pavyzdžiui, pateikta Romos, kurioje menininkas gyveno, topografija, atskleista miesto svarba jo kūrybai. Be to, gyvenimas tamsioje Romos palėpėje dailininkui leido atrasti šviesos kontrastu paremtą chiaroscuro efektą.
Legendos ir faktai
Caravaggio gyvenime netrūko neįtikėtinų nuotykių, intriguojančių istorijų. Apie jį sklando daug legendų, yra sukurta gausybė filmų, parašyta knygų, jo biografija yra ganėtinai išnarstyta.
Visgi šios knygos privalumas, anot A.Aleksandravičiūtės, yra patikima faktinė informacija, paremta skirtingais šaltiniais, amžininkų atsiminimais. Autorius nesiimama interpretuoti ir nejučia prikurti, kaip personažas jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje. Tokiu būdu išvengiama romantinio subjektyvizmo: „Čia yra parašyta saikingai.“
Visgi dar Caravaggio gyvenimo laikotarpiu menininkai rūpinosi savo įvaizdžiu, savaip jį formavo: „Tradicinio dailininko darbo dalis ir buvo save parduoti, pareklamuoti.“
Caravaggio dažnai ribas peržengdavo ir ne kartą keitė savo gyvenamąją vietą bėgdamas nuo teisėsaugos.
Tikėtina, kad dailininkas jau tada rūpinosi savo įvaizdžiu, jį sąmoningai kūrė. „1600 metai, tai yra laikas, kai avantiūristiškas, ryškus, tikras dailininko gyvenimas buvo labiau pliusas nei minusas. Taigi jie mėgdavo tą akcentuoti ir neslėpdavo, kiek būdavo įmanoma įstatymų ribose“, – teigė A.Aleksandravičiūtė. Visgi Caravaggio dažnai ribas peržengdavo ir ne kartą keitė savo gyvenamąją vietą bėgdamas nuo teisėsaugos.
Genijaus charakteris
Remiantis amžininkų liudijimais kuriasi gana ryškus ir daugiasluoksnis, galbūt netgi prieštaringas Caravaggio portretas. Beprotiškai talentingas, agresyvus, labai išsilavinęs, impulsyvus, ekscentriškas.
Knygos pristatymą moderavusi rašytoja Viktorija Urbonaitė pabandė dailininko asmenybę susieti su šiuolaikiniais veikėjais: „Jis būtų tų laikų Maiklas Džeksonas.“ Visgi A.Aleksandravičiūtė Caravaggio prilygino alternatyvesniems pankų judėjimo atstovams.
Mirtis apsinuodijus švinu buvo vadinama baltąja mirtimi.
Nors dailininko mirties aplinkybės nėra iki galo aiškios, G.Jankevičiūtė paminėjo vieną iš svarstomų versijų – apsinuodijimas švinu. Iki XIX a. švinas buvo naudojamas tapybos pigmentuose, o būtent baltame pigmente jo buvo daugiausia. Galbūt tai ir lėmė ne tik mirtį, bet ir asmenybinius pakitimus iki mirties: „Ir agresyvumas, ir impulsyvumas priklausytų simptomams. Galbūt galėjo būti charakterio savybės, bet galėjo būti ir liga.“
Mirtis apsinuodijus švinu buvo vadinama baltąja mirtimi: „Tapyba nėra toks jau lengvas ir nekaltas užsiėmimas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – sakė G.Jankevičiūtė.
Renginio moderatorė V.Urbonaitė knygos pristatyme dalyvavusių menotyrininkių klausė, į ką svarbu atkreipti dėmesį bandant suvokti tokį unikalų menininką, kaip reiktų žiūrėti į tuos jo sukurtus šedevrus?
Visgi kažkokio stebuklingo recepto neišgirdome: „Knygos tam ir rašomos, kad palengvintų neverbalinės komunikacijos suvokimą. Skaitykite knygą“, – rekomendavo G.Jankevičiūtė, o A.Aleksandravičiūtė pridūrė, kad svarbu susirasti internete kokybiškas reprodukcijas ir į jas žiūrėti.
