Edukacinė programa – neatsiejama parodos dalis
Menotyrininkės, kuratorės Ugnės Makauskaitės sudaryta programa „Kas aš esu?“ greičiausiai nebūtų atsiradusi be dr. Margaritos Matulytės NDG kuruojamos parodos „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Jane, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Tautinės reprezentacijos, tapatybės konstravimo, savęs suvokimo klausimai šiandien vis dar gajos klišės, atsispindinčios didmiesčių ir mažesnių miestelių gyventojų kasdienybėje, yra pagrindiniai abiem rūpimi klausimai.
Parodoje juos mėginama nagrinėti sutelkus per šimtą autentiškų eksponatų, amžiumi siekiančių ir carinį laikotarpį: pačių žmonių rankomis austų audeklų, drožinėtų prieverpsčių, Užgavėnių kaukių, buities objektų, etnografinių ekspedicijų metu tyrėtų padarytų fotografijų, įrašytų garsinių pasakojimų (liaudies pasakų, dainų). Svarbu tai, jog dauguma šių objektų yra originali, tikroji tapatybės išraiška – kurti sau ir dėl savęs bendruomeninių ūkio veiklų metu, ne „dėl akių“ išoriniam stebinčiajam. Būtent čia – kaimiečių kūryboje – glūdi šiandien neretai paviršutiniškai, selektyviai taikoma ir vartojama „lietuviškoji“ kultūra.
Ekspozicijoje išskleidžiama trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panorama, o edukacinė programa yra orientuota į dabartį, šiandien regionuose susibūrusias ir gyvuojančias bendruomenes. U.Makauskaitei, bendradarbiaujant su Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga, pavyko pasiekti tolimiausių regionų gyventojus – prie projekto prisidėjo 14 vietos bendruomenių iš visos Lietuvos.
Tinkamos komandos subūrimas
U.Makauskaitė pasakoja, jog tokio tipo edukacija Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kuriam priklauso NDG, vykdoma bene pirmą kartą, tad buvo be galo svarbu suburti profesionalią komandą, kuri turėtų reikiamų kompetencijų šiam projektui įgyvendinti. Atrodė prasminga ir logiška pirmiausia įtraukti NDG Edukacijos centrą – Austėjos Tavoraitės, aktyviai dirbančios su bendruomenių įtraukties projektais, vedamas teminis polilogas yra skirtas inspiruoti į NDG atvykstančių bendruomenių (savi)reprezentaciją. Remiantis gerąja bendruomeninių meno projektų praktika, parodoje konstruojamą etninį kraštovaizdį papildo pokalbis apie tai, kas aš, kas mes esame, ir kolektyvinė parodos temos refleksija.
Drauge į komandą buvo pakviestas teatro režisierius, „Teatrono“ vadovas bei įvairių kultūrinių iniciatyvų kuratorius Gildas Aleksa. Jo interesų lauke – įvairių bendruomenių įtraukimas į kultūrinius procesus, sąlygų sudarymas kultūros darbuotojams ir vartotojamsų įgalinimas, socialinės problemos ir jų „minkštieji“ sprendimai. Bendruomenių susitikimo su G.Aleksa metu ne tik bendrai aptariami pagrindiniai parodos akcentai, bet ir remiantis įvairiais pratimais dalyviai kviečiami papasakoti savo asmenines ir kolektyvines istorijas.
Tikros istorijos iš fikcijos perkeliamos į dabartį
U.Makauskaitė pabrėžia, jog procesas nėra skirtas iš dalyvių edukacinių veiklų muziejui įgyti ką nors apčiuopiamo. Svarbiausias šios programos tikslas – susitikti, susipažinti su regionų gyventojais meno institucijoje ir jaukiame, galbūt jiems atpažįstamame parodos kontekste pasvarstyti apie bendruomenės reikšmę, jos įtaką formuojantis identitetui, kūrybinę išraišką jų gyvenimuose.
Organizuojant projektą pradžioje būta nerimo – ar žmonėms įdomu, ar jie norės važiuoti dešimtis ar net šimtus kilometrų iki Vilniaus, ar ryšis atvirai pasikalbėti, pasidalyti savo patirtimis. Ne kiekvienas yra pratęs ar apskritai mėgsta lankytis muziejuose, vis dėlto jau po kelių pirmųjų susitikimų ėmė ryškėti, jog nerimauti nėra ko. A.Tavoraitė pasakoja, jog svarbus asmeninis dėmesys – bendruomenės dėkingos, kad galerija sukūrė progą susitikti, pasikvietė į svečius.
Ji cituoja kai kuriuos atsiliepimus: „edukacija iš pradžių kiek gąsdino, nežinojome, ką reikės daryti, bet paskui praradom laiko nuovoką – kaip buvo linksma“, „patys niekaip nebūtume susiorganizavę, o kai pakvietėt – ir atvažiavom“, „labai gera pabūti bendrystėje, kartu pabūti parodoje, toks pabėgimas nuo kasdienybės“. Paroda išties leido dalyviams prisiminti ankstyvas patirtis, įvertinti dabartinę savo buitį: „paroda – kaip senas močiutės albumas“, „lyg grįžimas į vaikystę, eksponatai taip gerai apgalvoti“, „mes matome ir žinome, kiek kaime darbo, o miestiečiai nelabai tai supranta“, „parodoje nėra šviesu, bet užėjus į dūminę pirkią daug šviesos ten ir nerasi“. Dalis šių grupių nebūtų atvykusiosios be Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pagalbos ir palaikymo.
G.Aleksa patirtį NDG gali sugretinti su darbu teatre ir pasakoja, jog po spektaklio ar parodos dažnas žmogus savo nuomonę nutyli, kol neišgirsta, kad ji sutampa su daugumos nuomone. Jis pabrėžia pokalbio, grupinio aptarimo, žodinės refleksijos svorį: „Tam tikriems stereotipams dekonstruoti pasitelktos istorijos ir pasakojimai (angl. storytelling) yra labai tikslingas įrankis – būtent kalboje slypi dažniausiai vartojami stereotipai.
Būtent kalbėdami mes dažnai pirma pasakome, o tuomet pagalvojame. Būtent stereotipus ir konstruktus galime atpažinti tuomet, kai pasakome ir net nepagalvojame.“ Toks edukacijos formatas apsilankius kokiose nors parodose leidžia padaryti dar vieną G.Aleksos dažnai pasigendamą dalyką – po apmąstymų sugrįžti pasitikrinti tam tikras mintis. Šios edukacinės programos dalyviai pirmiausiai apžiūri parodos „Čiabuvių pasakojimai“ eksponatus, susipažįsta su autentiškais jos herojų iš praėjusio amžiaus pasakojimais, gali laisvai pasivaikščioti, o vėliau turi rasti ką nors sau artimo. „Šis momentas tarsi suaudžia parodą, išgirstas ir papasakotas istorijas ir tai, ką žmones vadina „aš“, – pasakoja G.Aleksa.
Jo nuomone, darbas su realiomis bendruomenėmis ne tik svarbus, bet ir etiškai būtinas šios parodos kontekste. Kuratorė siekia dekonstruoti sudarytą nuomonę ir pristato realius žmones, realias istorijas iš pirmų lūpų apie Lietuvos kaimo gyventojus, o dabartiniais laikais kaime gyvenantys žmonės privalo ateiti, reflektuoti ir net legitimuoti. „Juk tai jų namai, kaimynai, seneliai pavaizduoti visų lankytojų teismui. Ir iš tiesų išgirdau labai nemažai – „taigi čia mūsų takas / namas / obelis /“, – prisimena režisierius. – Susidarė įspūdis, kad iki šių tikrų istorijų – paprastų, bet tokių tikrų, nesuinterpretuotų ir neromantizuotų – reikia kastis, irtis. Tarsi jos slepiamos. Visuomet pajuntu, kai edukacija suveikia – istorija pradedama savintis, savais pasakojimais parodą iš fikcijos grąžinanti į mūsų dienas ir apsvarstymus, kas mes esame.“
Atsižvelgiant į pozityvius atvykstančių bendruomenių komentarus, jų raginimą būtina dažniau megzti kaskart autentišką asmeninį santykį, meno įstaigų atstovams bendrauti tiesiogiai. U.Makauskaitė atskleidžia sulaukusi pasiūlymų tęsti tokio tipo edukacinę programą kitose Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodose, dalintis gerąja praktika su kitomis kultūros institucijomis.
Ypač dėkojame projekto dalyvėms ir dalyviams: Gižų kaimo bendruomenei, Mindaugių kaimo bendruomenei, Stupurų kaimo bendruomenei, Klausučių mokyklos bendruomenės centrui, Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupei, Plikiškių kaimo bendruomenei „Šaltinis“, Sargelių bendruomenės centrui, Kaimų bendruomenei „Steponkaimis“, Ukmergės krašto bendruomenių sąjungai, Veliuonos krašto bendruomenei ir Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungai.
Paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“ veikia iki rugsėjo 26 d.
