Klausimas toks platus, kad į jį neįmanoma atsakyti vienu straipsniu. Paprasčiausia turbūt būtų standartiškai šieptis apie puotą maro metu, tačiau tai irgi melas: tokia puota vyksta seniai ir kasdien, užgeriant tai vieną, tai kitą nuleisto kraujo dozę. Vien dėl to, kad Vakarų pasaulis vėl pajuto chaoso jėgų šnopavimą į pakaušį, planetos trajektorija nepakito. Viename iš daugelio kontekstų susirūpinimas meno galia ir vaidmeniu tėra dar viena egocentrizmo išraiška – nes to susirūpinimo užtenka, kad mano darbas būtų atliktas.
Tačiau reali situacija susideda iš daugybės nerangių judesių, ne visada pastebimų netreniruota akimi. Suprantama, kad žiūrovui sudėtinga suvokti, kaip tarp savarankiškų objektų užsimezga tie ryšiai, kurie verčia juos pažįstančius raukti nosis ir kaltinti vieni kitus eksploatacija. Akivaizdu, kad atėniečiams, kuriuos, skaitydama pirmąjį atvirą atsišaukimą e-flux žurnale, tikėjausi rasti įsiutusius ir su daug žodžių kišenėse, „documenta“ lygiai taip pat neegzistuoja kaip ir iki tol. Be kelių įsiutusių graffitti – commodity of crisis or crisis of commodity, purškia pilietis ir uždeda savo krikštą #crapumenta – bienalės pėdsakų miesto sąmonėje mažai, ir tai yra pirmoji jos nesėkmė.
Paprastai Vokietijos mieste Kaselyje vykstančios „documentos“ komanda šiemet užsimojo praplėsti ir aktualizuoti savo formatą. Laukimas buvo nekantrus – tankiai tiksintis lydinčiųjų renginių srautas žadėjo visas nemalonias istorines ir politines konfrontacijas, kurias galima įsivaizduoti. Mokymosi iš Atėnų – Learning from Athens – siekiantis „documentos“ organizmas atsakingai gilinosi į Graikijos sostinės kultūrinius ir socialinius sluoksnius, siekiančius gerokai toliau nei paskutinė populiariosios nuomonės kolona. Vartomas dar neįžengus į ekspoziciją, „documentos“ bukletas atrodo kaip sąžininga diskursų santrauka, bandanti aktualizuoti labai skirtingas miesto erdves.
„documentos“ kūrinių tankis yra isteriškas. Tiek baltuose kubuose, tiek gatvių ekspozicijose susiduriantys stiprūs, sudėtingi kūriniai nukenksmina vienas kitą, keldami suprantamą, bet labai specifinį įsiūtį.
Keturiose lokacijose – Atėnų konservatorijoje, Nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje, Benaki muziejuje ir Atėnų menų mokykloje – veikianti pagrindinė ekspozicija papildoma kino seansais, performansais, susitikimais ir visame mieste išsibarsčiusiais pavieniais kūriniais. Tačiau visos trajektorijos neaprėpiamos, o tik pradėjus judėti pagrindinėmis pasidaro akivaizdu, kad tokia programa miestą sutraukia į tankų burbulą, kuriame neva suaktyvinamos vietos turi stiprią savarankišką būtį, ir kuratoriaus rankos įsikišimas reikalingas nebent jam pačiam.
Tokį nuosprendį grįsti būtų galima daugybės vietinių menininkų ir kultūros darbuotojų nemaloniomis patirtimis, pateikiamomis ir tekstų, ir gandų pavidalų. Bet stiprus ir savarankiškas įspūdis: „documentos“ kūrinių tankis yra isteriškas. Tiek baltuose kubuose, tiek gatvių ekspozicijose susiduriantys stiprūs, sudėtingi kūriniai nukenksmina vienas kitą, keldami suprantamą, bet labai specifinį įsiūtį. Ne dėl to, kad tematikos nesinori matyti – labiau todėl, kad nelieka nei laiko, nei vietos į ją įsigilinti. Kartais net fiziškai.
Jautri Yael Davids instaliacija iš bazukoms atsparaus stiklo ir plaukais išsiuvinėtos Elsės Lasker-Schüller poezijos parodų salėje dusinama kitų darbų aprašų ir vitrinų. Tekstai, kuriuos šiaip būtų įdomu skaityti, alternatyvios istorijos ir kolonializmo viražai, vyniojasi persiklojančiais popieriniais gobelenais, nepatogiais akims nei iš arti, nei iš tolo. Beatriz González „Interjero dekoracija“ – smurtaujančio prezidento maivymąsi meistriškai demaskuojanti užuolaida – ir monumentalus Cecilios Vicuños quipu mazgų rašto bei gimdymo siaubo tyrimas – dar keli darbai, kurių rezonansas kaip kempinė sugeriamas aplink išbertų lygiaverčių, bet į dūzgiančią plazmą susiliejančių darbų. Skaudi ir poetiška Forugh Farrokhzad raupsuotųjų kolonijos dokumentika „The House is Black“ išvis nebeleidžia rimtu veidu žiūrėti į rekvizitus performansų, kurie visada vyksta kitu laiku, nei pats esi patalpoje.
„documenta“ pasirodė siutinančiai konservatyvi, iš daugybės painių pasakojimų pasirenkanti vien laiko patikrintus būdus kalbėti apie procesus ir reiškinius, išvengianti daugiau abstraktumo, vaizduotės ir lankstumo reikalaujančių sprendimų.
Taip bandydama suvokti „documentą“ pati išsigandau savo išvadų – negi senstu ir nebeturiu atsparumo ekspozicinei drąsai? Tačiau iš tikrųjų tai „documenta“ pasirodė siutinančiai konservatyvi, iš daugybės painių pasakojimų pasirenkanti vien laiko patikrintus būdus kalbėti apie procesus ir reiškinius, išvengianti daugiau abstraktumo, vaizduotės ir lankstumo reikalaujančių sprendimų. Keliose ekspozicinėse salėse iškabinti socrealistiniai portretai arba Piotro Uklanskio pertapytiems Leni Riefenstahl „Olympios“ kadrams supriešinti Hitlerio portretai su homoseksualių nacių aukų pavardėmis ir mirties datomis (to paties menininko kvietimu sukurti menininkų dueto McDermott & McGough) gal ir vertintini už iššūkį „gero skonio“ kultui, bet smerktini už absoliučiai visa kita: atkaklų figūriškumą, kvailą flirtą su senomis traktuotėmis ir paprasčiausią atsisakymą išsiaiškinti – negi tikrai vis dar negalime nė kiek geriau?
Kaip dažnai nutinka vizualinio ar naratyvinio chaoso sąlygomis, „documentoje“ tikrovę perveria garsas. Ausų patirtis ir konceptualių partitūrų skaitymas – vienos darniausių ir įdomiausių ekspozicijos dalių, leidžiančių pratirpdyti jei ne auditorijos, tai bent vidinės menų sąveikos sienas. Juokinga, kad būtent su garso meno ir muzikos istorijos eksponavimu susiję „documentos“ sprendimai buvo kitų meno profesionalų skeptiškai vertinti už jų „nesuvokiamumą“. Aišku, staigus šuolis į penklinę, kurioje niekada gerai nesijaučiau, nėra ir man paprastas, bet jo potencialas – nepaneigiamai žmogiškas. Didžiausiais istorijos tirtėjimo epizodais tarpusavio žodis randamas dainuojant skausmą arba drožiant dūdeles. Padeda turbūt ir tai, kad grojimui bei melodijai baisu nesuteikti erdvės – Nevin Aladağ muzikinių baldų kambarys ir tyloje skamba, o Emeko Ogboh The Way Earthly Things Are Going sustingdo archajiškos polifonijos transe ir nesustabdomų biržos jėgų apsuptyje.
Meno patirtys – būtinos, bet ne mažiau būtinas vis perrašomas žvilgsnis į jas ir santykis, neleidžiantis lipti vienas kitam ant galvos.
Lingvistiškumą prarandanti kalba, persekiojanti nuo vieno videodarbo iki kito, virsta dar vienu choro balsu. Tai vienas iš įdomiausių „documentos“ patyrimų, atskleidžiantis, kaip iki skausmo racionalizuojama patirtis suėda pati save. Teorinis politinių kančių suvokimas atrodo vis labiau patetiškas įsibėgėjančio nerimo sąlygomis. Galbūt savo branduolyje „documenta“ yra vokiško Ordnung, nežabotos tvarkos konstruktas, kuriam reikėtų dar ilgai iš Atėnų mokytis glostyti kates ir gerti popiečio kavą, o tada pasiėmus dažų flakonėlį eiti pašūkauti į gatves. Kita vertus – tai tik viena pusė. Jau netrukus atsidaro antroji ekspozicijos dalis Kaselyje, kuriame gal pamatysime ne tik neaišku ko repeticiją, bet ir sąžiningai atliktus namų darbus.
O tuo tarpu, manau, gal dar nereikia į bienales grąžinti šventės? Meno patirtys – būtinos, bet ne mažiau būtinas vis perrašomas žvilgsnis į jas ir santykis, neleidžiantis lipti vienas kitam ant galvos. Galbūt kurį laiką nė vienoje parodų salėje neturėtų būti linksma, nes geri darbai – veidrodžiai, o aplink, ne, oxi, visai ne okey. Iš jų išėjus galima ir pasimokyti iš Atėnų – iš kėdės kojos išsidrožti dūdelę ir džiaugsmo ieškoti tarpusavyje arba saulėkaitoje.
