Galerija yra įsteigusi savo vardo premiją “The Rooster Gallery Open” konkurso JAUNOJO TAPYTOJO PRIZAS metu ir vienam iš konkurso finalininkų surengia personalinę parodą. 2023 metais šis apdovanojimas skirtas Viltei Čepulytei.
Kaip atvaizduoti tai, kas neregima, kas tik retkarčiais ir nekontroliuojamai pasirodo ne tiek kūno, kiek proto akims? Dieviškumo meninė reprezentacija buvo iššūkis Antikos dailininkams bei poetams ir problema filosofams. Religinė sąmonė didžiausią pagarbą teikė archajiniams dievų pavidalams, labiau panašiems į akmens ar medžio stulpą, negu būtybę iš atpažįstamos tikrovės.
Filosofai buvo dar radikalesni. Platonas kalba apie dailininko nutapytą net ne dievą, o lovą: nutapyta ji perteikia fizinę, meistro pagamintą lovą, kuri savo ruožtu tėra sumanytos lovos realizacija. Tačiau ir toji sumanyta, galvoje esanti lova yra tik idealios – „anapusinės“ – lovos projekcija. Kitaip sakant, dailininko kūrinys nuo galutinio referento yra nutolęs per du žingsnius. Kaip toks jis daug mažiau tobulas negu lova, kurioje galima prigulti pokaičio miego ar pasižiūrėti netflixo serialo.
Tad ką daryt meno kūrinio autoriui? Ar jis gali kurti tikrovę, ypač dievišką tikrovę perteikiančius pavidalus? Bepigu, kai sakome, kad nėra jokio dievo ar Dievo. Gal net nėra ir jokios tikrovės. Bet Viltės Čepulytės kūryba kitokia. Joje atgyja Antikos dieviškosios būtybės. Jos medija yra tapybinis kūrinys. Ką jis perteikia? Kūrinio referentas čia yra ne pats dievas, net ne jo skulptūra muziejuje.
Tapoma skulptūros fotografija, perteikiamas technologijos įtarpintas fotografinis atvaizdas: dailininkė nesėdėjo ginkluota palete, teptukais ar bent pieštukais „modelių kabinete“. Ta dvimatė fotografija yra medija tarp erdvinės skulptūros ir dvimatės tapybos. Šiuo būdu, keičiantis medijai, pradinis objektas – skulptūra patiria dvigubą transformaciją, autorės žodžiais tariant atsimainymą. O kur čia dievas, neprieinamas mūsų regai? Didžiausia transformacija – perėjimas nuo neregimos idėjos, prie regimo pasaulio.
Kita analogiška – nuo skulptūros, tarpininkaujant technologijai, prie paveikslo. Šie judesiai vienas po kito atima tai, ką vadiname realumu. Objektai tampa vis mažiau apčiuopiami, nors išsaugo savo jusliškumą. Galiausiai paveiksluose jie tampa „tikrovės“ vaiduokliais – jie esantys ir nesantys, įstrigę tarp praeities ir dabarties, realiausi dailininkės atmintyje, kurią nuolat papildo vaizduotė. Pats paveikslų balkšvai melsvas ir juodas koloritas, jų blyškumas, minkštas kieto marmuro perteikimas liudija jų vaiduoklišką būtį.
Kita vertus, protarpiais sušvintanti spalva primena tai, kad skulptūros buvo laikomos šventybės reprezentacija, kulto objektais, neregimybės tegu reliatyviu atvaizdu. Paroda vadinasi Cella – autorės sumanymu ji tolygi Antikos šventyklos vidinei patalpai, kurioje išdidžioje vienatvėje stūkso dievybės atvaizdas. Pati dievybė ne čia, bet to atvaizdo atvaizdo atvaizdas ją mums primena ir ragina kurti vis naujus pasakojimus apie dievus ir žmones.
Paroda veiks iki rugpjūčio 25 d.
