Ir šiandien aktualiai skambanti tapyba
Kaip teigia dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, studijas Valstybiniame dailės institute. V.Gečas baigė 1957 m. ir buvo pripažintas vienu stipriausių savo laidos studentų: „Nei prieš tai, nei po to dar ilgai nebuvo tokių gerų piešėjų“.
Menotyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė teigia, jog V.Gečo kūryba išsiskyrė iš jo amžininkų.
„Jis buvo vienas tų menininkų, kuriam santykis su nacionaline tradicija, ateinančia iš tarpukario, buvo svarbus, tačiau reiškėsi kitaip. Be abejo, tai buvo tapytojas koloristas, kuris vienas pirmųjų sugrąžino spalvą vėlyvuoju 6 deš., tačiau svarbiau buvo tai, kad V.Gečas plėtojo savo vaizdiniją, savo temų ratą. Ne visos jos buvo susijusios su privalomomis sovietmečio temomis, bet dažnai orientavosi į jų projekcijas tuometiniame gyvenime ir jo kasdienybėje. Neabejotinai tam turėjo įtakos ir 6 deš. įvykusi stažuotė į Italiją, kur su socialiai angažuota tapyba jis susidūrė šiek tiek kitais aspektais“, – teigė L.Jablonskienė.
Apie stažuotės Italijoje svarbą kalba ir R.Rachlevičiūtė: „Gečas, tiek pačioje Italijoje, tiek po jos, sukūrė tokius kūrinius, kurie vertė dailėtyrininkus sukti galvą, kaip juos įvardinti. <...> Jo kūrinai buvo reikšmingi dėl įdomių kompozicijų, metaforų, nebanalaus, neliteratūrinio kompozicijos traktavimo. Jis vienas pirmųjų pradėjo originaliai naudoti reportažinius elementus – jo paveiksluose juntama fotografijos, televizijos, kino įtaka, koliažinis mąstymas.“
R.Rachelvičiūtė atkreipia dėmesį, jog skirdamas didžiulį dėmesį kompozicijai ir piešiniui, V. Gečas dėstytojaudamas buvo savotiška opozicija Antano Gudaičio ekspresionistinei, emocionaliai spalvinei tapybai. „Jis galėjo suteikti šansą kai kuriems studentams, kurie nenorėjo rinktis gudaitiškos eksperionistinės tradicijos“, – sakė menotyrininkė.
Pasiteiravus, ar galima teigti, jog V.Gečas darė įtaką kitiems lietuvių menininkams, L.Jablonskienė sako: „Man atrodo, kad XXI a., ypatingai keičiantis šiuolaikinės tapybos atramos taškams, tapybai tampant tarpdiscipliniškesne, veikiama ir kitų medijų, V.Gečo tapyba yra atrandama iš naujo. Kalbėti apie tiesiogines įtakas sunku, galbūt apie tai buvo galima daugiau kalbėti, kai menininkai turėjo mokinius savo studijose, bet aš manau, kad V.Gečo tapyba šiandien tiek vaizdine, tiek reikšmine prasme skamba gal net aktualiau, nei skambėjo anksčiau.“
Griežtas, valingas, ideologinių pažiūrų nekeitęs žmogus
L.Jablonskienė pirmą kartą su V.Geču susidūrė studijuodama tuometiniame Valstybiniame dailės institute: „V.Gečas buvo instituto rektorius. Griežas, tvarką mėgstantis rektorius, ką turbūt pasakytų daugelis. Tai buvo vėlyvojo sovietmečio metai ir tvarka buvo tokia, kokia ir buvo vėlyvuoju sovietmečiu.”
R.Rachlevičiūtė prisimena, kad V.Gečas, kaip sako ji pati – principinga, valinga, griežta ir kontroveriška asmenybė, 1988 m., kilus studentų ir kai kurių dėstytojų pasipriešinimui, buvo priverstas pasitraukti iš rektoriaus pareigų.
„Administracinį darbą, jo buvimą rektoriumi, reiktų vertinti chronologinėje sekoje. Jis padarė ir daug gero. Tai, kad mes turime Malūnų korpusą, kad akademija pradėjo remontuotis, tvarkytis, irgi yra nuopelnas. O kad per ilgai užsibuvo valdžioje... Tada tai buvo bendražmogiška problema“, – teigė R.Rachlevičiūtė.
L.Jablonskienė prisimena, jog su dailininku vėliau teko susidurti rengiant jo kūrybos dokumentaciją, dirbant Soroso šiuolaikinio meno centre: „Tai buvo jau 10 deš. Jis tuomet, pamenu, iš tikrųjų net kiek stebėjosi kylančiu susidomėjimu jo ankstyvąja kūryba arba kūriniais, kurie buvo sukurti grįžus iš Italijos, nes sovietiniais metais oficialias parodas dažniau pasiekdavo kitokio pobūdžio kūriniai, kurie buvo matomi, vertinami, premijuojami ir t.t. Tas susidomėjimas ankstyvaisiais darbais jam buvo malonus ir jis gana drąsiai kalbėjo apie eksperimentus, kurie vedė prie truputėlį abstraktesnio mąstymo, link santykio su fotografija, kurį taip pat matome kai kuriuose ankstyvuosiuose darbuose.“
R.Rachlevičiūtė, prisimindama susitikimus su menininku nepriklausomybės laikotarpiu, teigia, jog V.Gečas buvo vienas tų kūrėjų, kurie savo ideologinių įsitikinimų, pasikeitus santvarkai, nekeitė: „Jis pripažino, kad yra ideologiškai angažuotas, kam jam tai buvo svarbu. Turiu pasakyti, kad tokį žmogų galima gerbti – jis nedarė kūlių, neatgailavo, nors tokia pozicija irgi gali būti, bet pripažino, kad tas laikotarpis jam daug davė, per jį daug nuveikė ir, jo manymu, to laikotarpio dėka padarė puikią karjerą.“
Vincento Gečo pašarvojimo ceremonija vyks birželio 18 d., ketvirtadienį, 16 val. Olandų g. 20, pirmojoje salėje. Urna išnešama birželio 19 d., penktadienį, 15 val.
