D.Liškevičiaus performansai veikia kaip rebusai, sprendžiami dešifruojant kultūrinius ženklus. O raktas – kūrėjo kūnu matuojamos socialinės ir politinės slinktys, pats laikas. Nuo 1999 m. pasaulio miestuose atsistodamas ant galvos menininkas lyg senų laikų keliautojas ženklina atrastas vietas, o kartu atlieka titanišką darbą – savo kūryba „laiko“ Žemę kaip Atlantas („Pasaulio centrai / Enjoy yourself“).
Savo gimtajam miestui Kaunui jis sukūrė svaiginantį ženklą stovėdamas pilies bokšte ir rodydamas ne vėjo kryptį (Vėjarodis, 1996). Vilniuje lyg miręs Kristus gulėdamas bronzinei Žemaitei ant kelių jis įamžino Antano Gudaičio muziejaus neįkūrimą ir kūrėjo valios neįvykdymą („Pieta“, 2013).
Politikos radikalai išgarsino Liškevičiaus jaunystės performansą „Kliaksas / Restartas“ (2000), kai šokoladu išsiteptą veidą nusivalęs trispalve jis tapo kitu žmogumi – kitybę priėmusios ateities Lietuvos piliečiu.
2022 m. performansą „Ten yra VERSMĖ“ jis skyrė kariaujančiai Ukrainai, gelbėjančiai savo kultūrą nuo propagandos atbukintų agresorių siautėjimo.
Šiemet Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos kvietimu Liškevičius atliks tris performansus. Rugsėjo 9 d. 16.00 val. įvyks „Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas sakantis CIAO!“. Tai – jau ketvirtoji dūmų skulptūros-performanso versija.
Pirmoji iš tiesų truko vieną minutę. 2010 m. birželio 13 d. ant Fluxus ministerijos stogo paleistus dūmus formavo tuomet pūtęs vėjas, Vilniaus reljefo, pastatų ir gatvių konfigūracijos, vilniečių judėjimas ir balsai, paties menininko kvėpavimas. Atrodė lyg Fluxus įkūrėjas mums siųstų žinią iš anapus pasitelkdamas net dvasioms paklūstančią substanciją – orą. Nors skulptūra buvo vizuali, ji įformino ir vienos minutės laiko intervalą.
2013 m. šis performansas atliktas dar du kartus – fabriko kieme Cėsiuose (Latvija) ir Kaune ant neveikiančio Laisvės Alėjos fontano. Abu kartus pasirodė pats Liškevičius su mačiūniška skrybėle ir plunksna, kuria dirigavo, rašė ore, o paleidęs dūmus, formavo skulptūrą, kuri prieš išnykdama panaikino patį autorių keldama publikai juoką ir kosulį. Šįkart performansas bus atliktas Vilniuje, Petro Cvirkos skvere, kad Mačiūnas tartų dūmų formos žodį amžinoje diskusijoje dėl paminklų.
Performansų seriją vėliau rudenį menininkas pratęs pristatydamas interaktyvią instaliaciją „Entropija / Che fare?“, sukurtą 2018 m. 1969 m. italų menininkas Mario Merzas užrašė ant sienos revoliucinį Lenino klausimą „ką daryti?“, o Liškevičius jį pavertė judesiais apsibrėžtoje teritorijoje. Fizikiniame pasaulyje natūraliai vykstančią entropiją – tvarkos irimą – instaliacijoje išreiškia iš 6 elementų sudaryta pastatominė postapokaliptinė distopija. Čia ryškiausias objektas – ant elektros kabelio kabanti reklaminė šviesdėžė su moters akimis, iškirptomis iš fotografijos, rastos pornografinėje interneto svetainėje. Pornografinio simuliakro reikšmė tuščia, kaip ir nufotografuotos merginos akys. Regis, krentanti šviesdėžė jau beveik pasiekė žemę ir tuoj suduš, bet šią nesvarumo akimirką ji yra tarsi švytuoklė, matuojanti desperatiško kažko darymo laiką. Laužo pelenais pabarstytoje aikštelėje menininkas šamano lazda brauko elektrinės gitaros stygas išgaudamas šaižius garsus. Iš nomado teritoriją apibrėžiančios palapinės virsta dūmai. O publika skaito ką tik išdalintą laikraštį „Che fare naujienos“, pranešantį apie nepaaiškintus gamtos reiškinius ir konspiracijos teorijų paveiktų žmonių beprotiškus veiksmus. Nors reikšmių daug, bežiūrint veriasi pasimetusios šiuolaikybės betikslė tuštuma.
Be to, Liškevičius atliks ir naują performansą, kurio nei erdvinės, nei laikinės aplinkybės dar nežinomos.
Liškevičius yra tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys, atstovaujantis Lietuvos „lūžio kartos“ menininkų kartai, prisidėjusiai prie dailės raiškos atsinaujinimo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jis kuria instaliacijas, fotografijas, performansus toliau trindamas žanrų ribas ir ieškodamas naujų formų šiuolaikiniame mene. Liškevičiaus kūrybai būdingas socialinis angažuotumas, kontekstualumas, ironija, visuomenės kritika. Reaguodamas į konkrečios vietos topografiją jis tiria žmonių̨ elgsenas ir patirtis, identiteto ir kultūros vertybes, viešų ir privačių̨ erdvių, kolektyvinės ir asmeninės atminties susidūrimą. 2015 metais Dainius Liškevičius atstovavo Lietuvai 56-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje pristatė projektą „Muziejus“. 2021 m. menininkui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
