Pats D.Liškevičius teigė, jog ši paroda, nelyg manifestas, yra nukreipta į ateitį: „Parodos manifestas prancūzų kalba – „On passé a l’orange“ (pereikime prie oranžinės) – deklaruoja mano politines nuostatas. Nebėra kairės ir dešinės, viskas apversta aukštyn kojom ir atsiranda kažkas kito. Atsiranda oranžas – išblukusi raudona“.
D.Liškevičiaus kūrybai būdinga institucinė kritika justi ir šioje parodoje. Šįkart lyginamos dvi – privati ir institucinė erdvės bei jose veikiančios strategijos.
„Šiuo atveju pagrindinis naratyvas yra iš privačios erdvės paimta ir dekonstruota drabužių spinta, išsisklaidžiusi po visą erdvę. <…> Iš šios spintos buvo sukurtas postamentas kitam kūriniui, ji tapo to kūrinio architektūrine dalimi, kuri dabar yra perkonstruojama,“ – pasakojo autorius.
„On passé a l’orange“ gausu nuorodų į D.Liškevičiaus kūrybą ir konkrečius, anksčiau pristatytus meno kūrinius, tačiau pasak paties autoriaus, kai kūrinys yra integruojamas į naują kontekstą, jis tampa nauju: „Jei kliošas buvo madingas 70-aisiais, o paskui – 2012-aisiais, kaip nuspręsti, ar tai sena, ar nauja? Viskas visąlaik kartojasi.“
Parodos manifestas prancūzų kalba – „On passé a l’orange“ (pereikime prie oranžinės) – deklaruoja mano politines nuostatas. Nebėra kairės ir dešinės, viskas apversta aukštyn kojom ir atsiranda kažkas kito, – sakė menininkas.
Pasak menininko, visi parodoje eksponuojami objektai yra paveikti destruktyvių įvykių: vienu atveju – atsitiktinumų, kitu – sąmoningų strategijų, susietų su kūryba. Svarbus ir parodos erdvę kas kelias sekundes persmelkiantis garso takelis: „Tai Bauhauzo postpunko grupės kūryba – visos kompozicijos buvo sudėtos vertikaliai ir išpjautas fragmentas, pavirstantis noise’u. Taip visi parodos elementai tampa beveik dizainu“.
Paklaustas, ar kalbėdamas apie dekonstrukcijos ir destrukcijos kategorijas autorius komentuoja šiuolaikinę kultūrą, D.Liškevičius patikino, jog galima ir tokia interpretacija.
Kultūra nuolat save perkuria, dekonstruoja ir naikindama, paneigdama tradicijas, vėl kuria, – teigė D.Liškevičius.
„Dekontrukcija ir destrukcija yra tam tikros kultūros strategijos. Kultūra nuolat save perkuria, dekonstruoja ir naikindama, paneigdama tradicijas, vėl kuria,“ – sakė D.Liškevičius, pabrėždamas, jog destruktyvus pradas kultūroje tikrai egzistuoja.
D.Liškevičius yra vienas žymiausių šiuo metu kuriančių Lietuvos menininkų. Kaip teigia parodos organizatoriai, kintančiame kūrybos procese pasitelkdamas instaliacijas, objektus, fotografiją ir performatyvias situacijas, jis prisidėjo prie naujų formų šiuolaikiniame Lietuvos mene ieškojimo.
Nuo 1995-ųjų Liškevičius aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, 2015-aisiais atstovavo Lietuvą 56-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje pristatė projektą „Muziejus“.
